civilizãcija (pranc. civilisation <lot. civilis – pilietinis), istoriškai susiklosčiusi lokalinė socioekonominė ir kultūrinė visuomenės struktūra, pasižyminti savitais saviorganizavimo bruožais.
Sąvoka atsirado 18 a. Prancūzijoje; iš pradžių reiškė visuomenę, kurioje tvarka pagrįsta protu ir yra teisinga, vėliau – aukštą Vakarų Europos tautų kultūros išsivystymo lygį. Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos ir jų gyventojų kultūros paveiktų šalių mokslininkai kultūros ir civilizacijos terminus iki šiol vartoja sinonimiškai; juos skiria vokiečių ir jų kultūros bei filosofijos paveiktų Vidurio ir Rytų Europos šalių mokslininkai.
Garsios 20 a. pesimistinės ir ciklinės O. Spenglerio, A. J. Toynbee, P. Sorokino istorijos ir kultūros teorijos civilizacijos sąvoką suaktualino. Dėl jų įtakos civilizacijos teorijos linkstama netapatinti su kultūros teorija. Naujausiais laikais ne taip, kaip pagal 18 a. Švietimo tradiciją, civilizacija nebesiejama ir su tam tikru kultūros lygiu. Šiuolaikinėje literatūroje civilizacijos sąvoka išreiškia ne tobulumo, bet sudėtingumo idėją; atsisakoma ir 19 a.–20 a. 1 trečdalyje Vokietijoje išpopuliarėjusio civilizacijos tapatinimo tik su technologine pažanga, jos priešinimo dvasinių vertybių sritims.
Lyginamieji neeuropinių civilizacijų tyrimai sugriovė eurocentristinę tradiciją civilizacijos sąvoką tapatinti su Vakarų civilizacija kaip universaliu pavyzdžiu visam pasauliui. Nuo archajinių kultūrų civilizacija skiriasi intelektiniu siekiu sistemiškai suvokti, pertvarkyti visą aplinką. Civilizacija gali apimti daugelį etninių grupių, valstybių. Būdinga savita vertybių, simbolių sistema, nusistovėjusios centralizuotos institucijos, todėl civilizacijos dar vadinamos metakultūromis, t y. aukščiausiu žmonių kultūrinės savivokos lygiu. Civilizacijos išsilaiko šimtus ar net tūkstančius metų. Jų socialinis, politinis, kultūrinis pastovumas bei įtaka istorijai didesnė nei kitų žinomų kolektyvinio gyvenimo formų.
Pagrindiniai civilizaciją formuojantys veiksniai yra geografinė aplinka, visuomenės ekonominė ir socialinė sankloda, politinės valdžios organizavimo būdas, vyraujanti religija.
Skiriama nuo 8 (O. Spengleris) iki 36 (A. J. Toynbee) ar net daugiau civilizacijų. Pagrindinėmis laikomos Vakarų, Indijos, Kinijos, islamo, budistinė civilizacijos. Pagal tipus skiriamos tradicinės ir industrinės civilizacijos.
Tradicinėse (pvz., šumerų, antikinėje, inkų, actekų, Vakarų Europos viduramžių, afrikiečių) vyrauja agrarinis ūkis, priklausomybė nuo gamtos, socialinių struktūrų konservatyvumas, patriarchalinė kultūra, tradicijų pastovumas, tvirti giminystės ryšiai, buities uždarumas, silpna kultūrų sąveika.
Industrinei (pvz., Vakarų, Japonijos) būdinga miesto kultūra, greitas gyvenimo tempas, vertybių pasirinkimo laisvė, sparti mokslo plėtra, intensyvi ryšių ir informacinių sistemų plėtotė, gyventojų mobilumas.
Didėjantys civilizacijų bendravimo padariniai žmonijos ateičiai vertinami prieštaringai. Vienų mokslininkų (pvz., S. P. Huntingtono) teigimu, žmonija žengia į neišvengiamą civilizacijų susidūrimo epochą, kurioje konfliktus lems nebe valstybių ūkis ar ideologija, o priklausymas skirtingas religijas išpažįstančioms civilizacijoms, kitų (pvz., F. Fukuyamos, A. J. Toynbee’o), – svarbesnė priešinga tendencija, kuri reiškiasi stiprėjančiu kultūriniu, ekonominiu ir politiniu bendradarbiavimu, kitomis civilizacijų polilogo formomis.
L: L. Donskis Moderniosios sąmonės konfigūracijos: kultūra tarp mito ir diskurso Vilnius 1994, Tarp vaizduotės ir realybės: Ideologija ir utopija nūdienos civilizacijos teorijoje Vilnius 1996; V. Kavolis Civilizacijų analizė Vilnius 1998; A. Andrijauskas Lyginamoji civilizacijos idėjų istorija Vilnius 2001; O. Spengler Der Untergang des Abendlandes 2 t. München 1918–22; A. J. Toynbee A Study of History 12 t. London 1934–61.
2910