Clarendono nutarimai (Klãrendono nutarmai), Clarendono konstitucijos (Constitutions of Clarendon), Anglijos karaliaus Henriko II Plantageneto potvarkiai, nustatę Anglijos bažnyčios kompetenciją. Išleisti 1164 01 Clarendono rūmuose (netoli Salisbury). Sudarė 16 punktų. Pagal Clarendono nutarimus dvasininkai be karaliaus sutikimo negalėjo išvykti iš karalystės; kai kuriais atvejais jie neteko galios skelbti ekskomuniką ir interdiktą. Bažnytiniams teismams leista prižiūrėti Bažnyčios nuosavybę, tačiau jie negalėjo kištis į dvasininkų ir pasauliečių ginčus. Bažnyčia labiausiai priešinosi punktui, numatančiam perduoti dvasininką pasaulietiniam teismui už žmogžudystę. Clarendono nutarimai tapo viena svarbiausių Henriko II Plantageneto ir Canterbury arkivyskupo T. Becketo nesutarimo priežasčių. Nužudžius T. Becketą (1170) popiežiaus grasinamas ekskomunika Henrikas II Plantagenetas daugumos punktų atsisakė.
2271