Claude Adrien Helvétius
Helvétius Claude Adrien (Klodas Adrienas Helvècijus) 1715 01 31Paryžius 1771 12 26Paryžius, prancūzų filosofas. Vienas žymiausių švietėjų.
Gyvenimo faktai
1738 pradėjo darbą valstybės tarnyboje, 1751 baigęs tarnybą atsidėjo literatūrai ir mokslui, ėmė artimai bendradarbiauti su enciklopedininkais (Ch. L. de Montesquieu, Voltaire’u).
Tyrimų sritys
Nagrinėjo pažinimo, socialines, politines ir etines problemas.
Pažinimo teorija
Jo filosofija grindžiama J. Locke’o sensualizmu. Pasisakė prieš agnosticizmą teigdamas, kad objektyvi realybė pažįstama pojūčiais. Kita pažinimo priemone laikė atmintį, kurią apibrėžė kaip trunkantį, bet susilpnėjusį pojūtį; mąstymas esąs tik pojūčių derinimas. Pabrėžė visuomenės aplinkos reikšmę žmogaus charakteriui ugdyti – žmogus gimstąs su tuščia sąmone; kita vertus, visuomenės raidą lemiantis veiksnys yra žmogaus sąmonė ir troškimai.
Metafizika
Metafizikoje C. A. Helvétius suabsoliutino jo laikotarpiu įsigalėjusių mechanikos dėsnių reikšmę, kritikavo Dievo, pasaulio sukūrimo, sielos nemirtingumo ir kitas teologijos idėjas.
Politinė teorija
Etinėje ir socialinėje srityje skyrė asmeninį, privatų (luominį) ir visuomenės interesą; pastarąjį laikė tikrosios dorovės kriterijumi. Teisingai suprastas asmeninis interesas, anot jo, būtinai sutampa su visuomeniniu, o jų prieštaravimai kyla dėl savanaudiškumo, įstatymų netobulumo ir dorovinių tiesų nežinojimo. Tobula įstatymų leidyba gali būti pagrįsta tik dorove, yra švietimo ir apsivalymo nuo asmeninių bei luominių interesų išdava; ją turi vykdyti apsišvietęs monarchas. Reikalavo visiškai panaikinti feodalinius santykius ir feodalinę nuosavybę. Laikydamas respublikos valdymo formą netinkamą didelėms valstybėms, pritarė apšviestajam absoliutizmui.
Etika
Svarbiausia dorybe laikė humaniškumą. Pilietinėms dorybėms priskyrė teisumą, teisingumą, ištikimybę draugystei, duotam žodžiui, visuomeninėms pareigoms. Kritikavo religines dorybes (asketizmą, viengungystę, nuolankumą), mokymą apie įgimtą žmonių intelektinių gebėjimų nelygybę, psichinės ir dorovinės sanklodos skirtumus aiškino auklėjimo aplinkos savitumais. Kritikavo religinę ir spiritualistinę etiką, teigė dorovinių nuostatų patirtinę kilmę, jų priklausymą nuo individo interesų. Individualizmą C. A. Helvétius siekė suderinti su idealizuotai suprastu visuomenės interesu. Jo etika dažnai vadinama utilitaristine.
Įtaka
C. A. Helvétius buvo vienas Prancūzijos revoliucijos ideologų, jo pažiūros turėjo didelę įtaką Stendhalio filosofinėms pažiūroms (proto patyrimas kyla iš pojūčių, o žmonių pojūtiniai patyrimai skiriasi).
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Apie protą (De l’esprit 1758), Apie žmogų (De l’homme išleista 1773, fragmentai lietuvių kalba 1987; abu cenzūros viešai sudeginti).
3058