Lorrain Claude (Klodas Lorènas), tikr. Claude Gellée 1600Chamagne (Vogėzų departamentas) 1682 11 23Roma, prancūzų ir italų dailininkas peizažistas. Apie 1613 persikėlė į Romą, vėliau kurį laiką gyveno Prancūzijoje, nuo 1627 – vėl Romoje. Nuo 1633 Šv. Luko akademijos Romoje narys. Apie 1637 dirbo pagal popiežiaus Urbono VIII, kelių kardinolų ir Ispanijos karaliaus Pilypo IV užsakymus, buvo laikomas geriausiu peizažistu Italijoje.
C. Lorrain. Trojos moterys padega laivus (aliejus, apie 1643, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Ankstyvuoju laikotarpiu C. Lorrainas tapė vaizdingus, judrius peizažus, idealizuotus jūrų uostų vaizdus, eksperimentavo su šviesa (Peizažas su galvijais ir valstiečiu 1629, Malūnas 1631, Uosto peizažas 1634); kūrybai įtakos turėjo A. Tassi, A. Elsheimeris. 1635 pradėjus masiškai kopijuoti C. Lorraino kūrinius, išleido Tiesos knygą (Liber Veritatis), į kurią sudėjo visų savo paveikslų perpieštas kopijas, nurodydamas paveikslų savininkus ir sukūrimo datas. Antrojo kūrybos laikotarpio (po 1640) paveikslai ramesnių, šiltesnių, šviesesnių spalvų, naudojami antikinių kūrinių, Biblijos siužetai, yra Bolonijos krašto tapytojų (daugiausia Domenichino) įtakos (Odisėjo sugrįžimas 1644, Peizažas: Izaoko ir Rebekos vestuvės 1648). Vėlyvojo laikotarpio (nuo maždaug 1655) kūrybai būdinga šaltesni, sidabriškai pilkšvi tonai, dramatiška šviesa, paveikslai poetiški, mistiški (Užburta pilis 1664, Hagaros išvijimas 1668).
C. Lorrainas turėjo įtakos prancūzų, olandų, 19 a. anglų peizažų tapytojams (J. M. W. Turneriui, J. Constable’iui), jo šviesos studijos buvo svarbios tapytojams impresionistams (impresionizmas).
C. Lorrain. La Crescenzos vaizdas (aliejus, apie 1648–50, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
C. Lorrain. Malūnas (aliejus, 1631, Bostono dailės muziejus)