Guth Claus (Klausas Gùtas) 1964 02 03Frankfurtas prie Maino, vokiečių muzikinio teatro režisierius. Vienas žymiausių 20 a. pabaigos–21 a. pradžios operos režisierių.
Išsilavinimas ir veikla
1986 baigė Miuncheno universitetą (filosofiją, vokiečių literatūros ir teatro studijas), 1989 – Bavarijos Augusto Everdingo teatro akademiją Miunchene (teatro ir operos režisūrą, mokėsi pas Cornelį Franzą, g. 1946). Režisavo spektaklių žymiausiuose pasaulio operos teatruose (Covent Garden teatre Londone, La Scala teatre Milane, Bastilijos operoje Paryžiuje, Madrido Teatro Real, Ciuricho operos teatre, Berlyno valstybinėje operoje, Bavarijos valstybinėje operoje Miunchene, Vienos valstybinėje operoje, Didžiajame teatre Maskvoje), festivaliuose (Zalcburgo, Bayreutho, Glyndebourne’o, Aix‑en‑Provence’o), Miuncheno bienalėje. Bendradarbiavo su žymiausiais 20 a. pabaigos–21 a. pradžios dirigentais N. Harnoncourt’u, D. Barenboimu, S. D. Rattle’iu, Daniele Gatti (g. 1961), Gustavo Dudameliu (g. 1981), Giedre Šlekyte (g. 1989), dainininkais I. D’Arcangelo, A. Netrebko, Bo Skovhusu (g. 1962), M. Polenzani, Sonya Yoncheva (g. 1981), A. Grigorian.
Režisūra
Režisavo apie 80 operų ir muzikinio teatro spektaklių. Labiausiai išgarsėjo R. Wagnerio (Skrajojantis olandas 1998, 2003, Tanhoizeris 2003, 2010, Niurnbergo meisterzingeriai 2007, Tristanas ir Izolda 2008, tetralogija Nybelungo žiedas 2008–10, Parsifalis 2011, Lohengrinas 2012) ir R. Strausso (Ariadnė Nakse 2006, Dafnė 2010, Moteris be šešėlio 2012, Salomė 2016, 2021 dainavo A. Grigorian) operų spektakliais, šiuolaikinių kompozitorių veikalų pastatymais (H. W. Henze’s El Cimarrón 1995, W. Egko Revizorius 2001, Georgo Friedricho Haaso, g. 1953, Bluthaus / Kraujo namai 2022), jų kūrinių pasaulinėmis premjeromis (Hannos Kulenty, g. 1961, Juodasparnių svajonių motina 1996, L. Berio Vietos kronika 1999, Peterio Ruzickos, g. 1948, Celanas 2001, Johanneso Marios Staudo, g. 1974, Berenikė 2004, Beato Furrerio, g. 1954, Purpurinis sniegas 2019, Aveto Terteriano, 1929–94, Žemės drebėjimas Čilėje 2020).
C. Guth. Beato Furrerio operos Purpurinis sniegas spektaklio scena (2019, scenografas Étienne’as Plussas, kostiumų dailininkė Ursula Kudrna; Berlyno valstybinė opera)
Kiti svarbesni operos spektakliai: H. Purcellio Didonė ir Enėjas (1991), Karalius Artūras (2001), G. Verdi Traviata (1994), Otelas (1998), Kaukių balius (2005), Simonas Bokanegra (2006), Luiza Miler (2007), Rigoletas (2016), W. A. Mozarto Figaro vedybos (1997, 2006), Idomenėjas (2001), Don Žuanas (2008), Visos jos tokios (2009), Tito gailestingumas (2017), S. Prokofjevo Meilė trims apelsinams (1997), I. Stravinskio Palaidūno nuotykiai (1999), Chr. W. Glucko Ifigenija Tauridėje (2001), C. M. von Weberio Laisvasis šaulys (2003), G. A. Rossini Sevilijos kirpėjas (2004), G. F. Händelio Radamistas (2004), Rinaldas (2008), Rodelinda (2017), C. Monteverdi Orfėjas (2011), Uliso sugrįžimas į tėvynę (2012), Popėjos karūnavimas (2015), C. A. Debussy Pelėjas ir Melisanda (2012), B. Britteno Sraigto posūkis (2014), L. van Beethoveno Fidelijus (2015), G. Puccini Bohema (2017), F. Poulenco Karmeličių pokalbiai (2021), L. Janáčeko Jenufa (2021, dainavo A. Grigorian), Makropulo receptas (2022).
Režisavo ir itin retai statomų klasikinio repertuaro operų (A. Lortzingo Brakonierius, arba Gamtos balsas 1998, R. Wagnerio Uždrausta meilė 2002, P. Dukas Arianė ir Mėlynbarzdis, W. A. Mozarto Lucijus Sula, abi 2005). C. Gutho spektakliai įvairios stilistikos, režisierius dažnai pasitelkia beveik tuščios erdvės estetiką, laiptų konstrukcijas, monochrominius atspalvius, vaizdo projekcijas, vaidybą grindžia gestų choreografija.
3227