Cluny reforma (Kliun refòrma), Vakarų Europos vienuolynų vidaus gyvenimo normų pertvarkymai 10–12 a., nukreipti prieš pasaulietinės valdžios įsigalėjimą Bažnyčioje, vienuolių ir kunigų moralės kritimą.
Reformos prielaidos
10 a. pabaigoje–11 a. pradžioje Romos Katalikų Bažnyčios veikla dažnai priklausė nuo pasaulietinės karaliaus ar imperatoriaus valdžios. Įtakingi asmenys, funduodami bažnyčią ar vienuolyną ir laikydami save jų šeimininkais, patys ten paskirdavo dažnai tinkamai nepasirengusius kunigus ar abatus, imperatoriai – vyskupus; šiuos paskyrimus lemdavo asmenų įtaka, turtai, korporatyviniai interesai. Bažnytines pareigas buvo galima pirkti, vyskupai ir kunigai būdavo skiriami iš pasauliečių tarpo, nesilaikė celibato. Tai kėlė vidurinių amžių visuomenės neigiamą reakciją, nepasitikėjimą Bažnyčios hierarchais (jie būdavo kritikuojami ir net išvaromi iš miestų). Iš kunigų ir vienuolių vis garsiau reikalauta laikytis Benedikto Nursiečio regulos. Bažnytinio gyvenimo reglamentavimo reformos būtinumą vis labiau suvokė tiek Romos popiežius, tiek aukščiausia pasaulietinė valdžia.
Cluny judėjimas
Atsiradus nemažai gyventojų, siekiančių Katalikų Bažnyčios atsinaujinimo, susiformavo centralizuota vienuolynų kongregacija, vadovaujama Cluny vienuolyno abato. Vienuolynas, įkurtas 910 Akvitanijos kunigaikščio Vilhelmo I Pamaldžiojo kaip kongregacijos centras, buvo Romos popiežiaus valda ir nepriklausydamas jokiai pasaulietinei administracijai išlaikė senąsias asketinio gyvenimo tradicijas. Popiežiai plėtė Cluny bendruomenės įtaką, skirdavo jai privilegijų ir žemių, leido steigti naujus vienuolynus (11 a. pabaigoje jų buvo daugiau kaip 1000). Cluny judėjimas, kurio svarbiausi veikėjai t. p. buvo artimi Šventosios Romos imperijos imperatoriams Otonui I ir Otonui II, greitai tapo populiarus Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, kur panašios reformos pradėtos vykdyti ir Cluny kongregacijai nepriklausančių kunigų iniciatyva. 1073 vienuolis benediktinas Hildebrandas buvo išrinktas popiežiumi Grigaliumi VII. Jis iškėlė popiežiaus viršenybę prieš pasaulietinius valdovus, inicijavo kitų reikšmingų Bažnyčios reformų – buvo reglamentuota popiežių rinkimo procedūra, uždrausta simonija, pasaulietinė investitūra. Reformas nepaisant daugelio įtakingų Europos magnatų priešinimosi pavyko įgyvendinti Šventosios Romos imperatoriui Henrikui IV esant mažamečiui. Milano gyventojams iš miesto išvarius vedusius kunigus ir juos palaikantį vyskupą, kilo konfliktas tarp miesto gyventojus palaikiusio, imperatoriaus paskirto vyskupo nepriėmusio popiežiaus Grigaliaus VII ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Henriko IV, 1076 paskelbusio popiežiaus nušalinimą; į tai atsakydamas popiežius Grigalius VII atskyrė imperatorių nuo Bažnyčios. Sukilus Henriko IV vasalams, siekusiems išrinkti kitą valdovą, imperatorius buvo priverstas pripažinti popiežiaus teisumą ir prašyti jo atleidimo (jį gavo 1077 01 25 Canossoje).
Kova dėl įtakos tarp popiežiaus ir imperatorių tęsėsi (1122 Wormso konkordatas aiškiau reglamentavo jų kompetencijas), bet Bažnyčiai pavyko išlaikyti dominuojančią padėtį Europoje – Anglijos, Danijos, Švedijos ir kitų šalių valdovai pripažino popiežių savo siuzerenu. 12 a. viduryje Cluny kongregacijos vienuolynų buvo apie 2000, apie 50 000 vienuolių (1068 įkurta moterų atšaka), vienuolynai buvo įkurti Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Lenkijoje. Didžiausios įtakos kongregacija pasiekė vadovaujant abatams Hugonui iš Cluny (1049–1109) ir Petrui Garbingajam (1122–56). Cluny reforma sudarė sąlygas vienuoliams siekti aukštesio išsilavinimo – imta steigti bibliotekas ir skriptoriumus. Katalikų tikėjimas ir bažnytinė lotynų kalba tapo Europą vienijančiu veiksniu.
Vėliau Cluny kongregacijos įtaka silpnėjo dėl finansinių problemų ir atsiradus kitoms benediktinų atšakoms. 14–15 a. silpstant popiežiaus valdžiai nuo Cluny kongregacijos atsiskyrė už Prancūzijos ribų esantys vienuolynai, 1516 Prancūzijos karalius įgijo teisę skirti Cluny abatus, 1562 Cluny vienuoliją smarkiai nuniokojo hugenotai, vėliau ji tapo grynai prancūziška vienuolių bendrija, o per Prancūzijos revoliuciją likviduota. Paskutinis Cluny abatas giljotinuotas 1794.
L. J. Daly Benedictine Monasticism: Its Formation and Development Through the 12th Century New York 1965; J. Evans Monastic Life at Cluny 910–1157 Oxford 1968; R. W. Southern Western Society and the Church in the Middle Ages London 1970; B. Hamilton Religion in the Medieval West New York 1986.
1088