collegium musicum (lot. muzikos draugija), muzikų ir muzikos mylėtojų (biurgerių, studentų) sambūris, draugija. Turėjo tikslą kartu muzikuoti, klausytis muzikos kūrinių.
Pirmieji collegium musicum tipo sambūriai atsirado Vidurio Europos šalyse 16–17 a. ir buvo nepriklausomi nuo Bažnyčios ir muzikų cechų. Iš pradžių jie skyrėsi nuo bažnytinių chorų (vokiškai vadinamų Kantorei) ir cechų bendrijų (conviva musica) tik pavadinimu. Tokių sambūrių buvo Niurnberge (1568), Ciuriche (1613), Prahoje (1616), Brėmene (1621), Bazelyje (1692) ir kitur. Iki 17 a. vidurio buvo atliekama vokalinė, vėliau ir instrumentinė muzika. Žymesnieji vokiečių biurgerių collegium musicum susivienijimai veikė Hamburge (1660–74, vadovai M. Weckmannas, Ph. Bernhardas, nuo 1722 G. Ph. Telemannas), Frankfurte prie Maino (1672–1740, 1713–33 vadovas G. Ph. Telemannas), studentų – Leipcige (nuo 1688, vadovas J. Kuhnau). 18 a., pradėjus kurtis kitoms koncertus rengiančioms įstaigoms, collegium musicum veikla sumenko. 19 a. pradžioje jų buvo išlikę tik kai kuriuose Šveicarijos miesteliuose.
18 a. į collegium musicum panašių draugijų buvo ir Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Italijoje (akademijos). 20 a. Vokietijoje įkūrus muzikologijos institutų ir katedrų vėl atgijo bendras muzikos mėgėjų muzikavimas. Collegium musicum atsirado Hallės (1906), Leipcigo (1906–07), Marburgo (1909), Berlyno (1911) universitetuose, Bonoje (1919), Freiburge ir Tübingene (1920), Heidelberge, Innsbrucke ir Kölne (1921–22). Collegium musicum skatino domėtis kamerine muzika, steigti profesionalius kamerinius orkestrus.
2187