Colloquium Charitativum (lot. draugiškas, mielas pasikalbėjimas), Torunėje 1645 Vladislovo Vazos sušauktas Lenkijos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos kunigaikštystės katalikų bei evangelikų (liuteronų ir reformatų) susirinkimas vienybės ir tarpkonfesinės tolerancijos tikslais. Iniciatyvą per Varšuvos sinodą (1643) paskelbė Abiejų Tautų Respublikos Katalikų Bažnyčios primas M. Łubieńskis. Buvo kviečiama 1644 10 10 susirinkti pasitarti ir taikiai išsiaiškinti konfesinius skirtumus, esančius dažna vaidų priežastimi. Šalių pageidavimu Colloquium Charitativum buvo atidėtas iki 1645 08 28. Suvažiavo 76 teologai: 25 katalikai (vadovas Žemaičių vyskupas J. Tiškevičius), 24 reformatai (su jais ir oficialiai nekviesti čekų broliai; vadovas Chelmo pilininkas Z. Gorajskis) ir 27 liuteronai (vadovas Wittenbergo universiteto profesorius J. Hülsemannas); pirmininkavo Lenkijos kancleris J. Ossolińskis, vėliau Gniezno pilininkas J. Leszczyńskis.
Siūlyta svarstyti 3 pagrindinius dalykus: detaliai aptarti kiekvienos šalies doktriną, spręsti, kiek ji teisinga ar klaidinga, apsvarstyti ginčytinus dalykus (galinčius veikti religinę praktiką ir papročius). Po ginčų per 36 sesijas (iki 1645 11 21) protokolą pasirašė tik katalikai ir reformatai (nepaisant valdovo draudimo šalys paskelbė ir atskirus protokolus). Tikslas nepasiektas daugiausia dėl dogminių skirtumų; nesukalbamiausi buvo liuteronai. Sumanymą šaukti kitą susirinkimą sutrukdė valdovo mirtis (1648). Colloquium Charitativum sulaukė didelio atgarsio visoje Europoje kaip vienas didžiausių irenizmo ir ekumenizmo bandymų po reformacijos.
2452