concerto grosso (it. didysis koncertas), instrumentinės muzikos žanras, koncerto atmaina. Ciklinis (3–6 dalių), dažnai virtuoziškas kūrinys, pagrįstas solinių instrumentų grupės (vadinamosios concertino) nuolatiniu gretinimu (varžymusi) su pagrindine instrumentinio ansamblio ar orkestro grupe (ji vadinama concerto grosso, ripieni, tutti).
Concerto grosso atsirado 17 a. pabaigoje (A. Stradella, A. Corelli). Žanro prototipas – vokaliniai instrumentiniai, vadinamieji dvasiniai koncertai (prancūziškai concerts spirituels, vokiškai geistliche Konzerte), virtuoziški soliniai epizodai italų ansamblinėse kanconose, sonatose, simfonijose. Concertino grupę iš pradžių sudarė du smuikai, violončelė ir klavesinas (kaip ir trio sonatoje). Vėliau buvo pradėta naudoti ir pučiamuosius instrumentus. Ryškių concerto grosso pavyzdžių sukūrė A. Corelli, A. Vivaldi, G. F. Händelis, J. S. Bachas (6 Brandenburgo koncertai). 18 a. viduryje concerto grosso užleido vietą soliniam koncertui, simfonijai. Atgimė 20 a., įsigalint neoklasicizmo tendencijoms. Concerto grosso sukūrė M. Regeris, E. Křenekas, B. Martinů, Eino Tambergas, A. Schnittke, lietuvių muzikoje – J. Juzeliūnas (1966); concerto grosso bruožų turi V. Barkausko Toccamento kameriniam orkestrui (1978).
2309