confessio fidei (lot. tikėjimo išpažinimas), reformacijos laikų teologiniai raštai, kuriuose buvo pagrindžiama vienos ar kitos krikščioniškosios konfesijos esmė. Confessio fidei skelbė bažnytinės bendruomenės ar kraštai (jų Bažnyčios). Evangelikų Liuteronų Bažnyčios confessio fidei: Augsburgo išpažinimas (Confessio Augustana 1530), Danijos – Confessio Hafnensis (1532), 5 Vengrijos miestų – Confessio Pentapolitana (1549), 7 Slovakijos miestų – Confessio Heptapolitana (1559), Evangelikų Reformatų Bažnyčios confessio fidei: Prancūzijos – Confessio Gallicana (1550), Airijos – Confessio Scottica (1560), Nyderlandų – Confessio Belgica (1561), Šveicarijos – Confessio Helvetica (1562), čekų brolių – Confessio Bohemica (1575) ir kitos.
Nemaža confessio fidei išleido pavieniai asmenys: į liuteronizmą nukrypęs A. Kulvietis (Tikėjimo išpažinimas… Lenkijos karalienei / Confessio fidei… scripta ad… Reginam Poloniae, parašyta 1543, išleista 1547, lietuviškai 1957), nuoseklus katalikas S. Hosius (Confessio fidei 1553 221573), polinkiais į reformaciją kaltintas S. Orzechowskis (Fidei catholicae confessio 1561 31563).
Žinoma t. p. stačiatikių confessio fidei – P. Mohilos Confessio fidei orthodoxae (1643; su aiškiomis irenizmo tendencijomis) ir kitos. Pavienių asmenų teologiniuose raštuose dažnai buvo dėstoma ne tik autorių pripažįstamos krikščioniškosios dogmos bei jų interpretacija, bet ir politinės, visuomeninės pažiūros.
2452