Cremona (Kremonà), miestas Italijos šiaurėje, Lombardijoje, į pietryčius nuo Milano, Po kairiajame krante; provincijos centras.
71 100 gyventojų (2024).
Per Cremoną eina Brescios–Piacenzos geležinkelis ir plentas; geležinkelis ir plentas į Milaną.
Muzikos instrumentų (daugiausia smuikų) gamyba (apie 100 dirbtuvių); 16–18 a. Cremonoje gyveno ir dirbo styginių muzikos instrumentų meistrai Amati, Guarneri, A. Stradivari.
Žemės ūkio mašinų gamyba, tekstilės (šilko, fetro), maisto (pieno), chemijos (mineralinių trąšų), keramikos pramonė, naftos perdirbimas. Turizmas. Muzikos (daugiausia styginių instrumentų) festivaliai. Universitetas. Teatras.
Muziejai: A. Stradivari, miesto (Affaitati rūmuose, 1561; jame yra A. Amati ir jo mokinių smuikų kolekcija, G. Garibaldi memorialinių daiktų), žemdirbystės istorijos.
2271
Architektūra
Cremonos katedra su baptisterija; kairėje – dalis kampanilės
Romaninė gotikinė katedra (12–14 a.), renesansine lodžija sujungta su aukščiausia Italijoje kampanile (aukštis 111 m), romaninė baptisterija (12 a., 15 a. perstatyta). Armijos (13 a. pabaiga) ir Savivaldybės (13 a.) rūmai su arkadomis. Šv. Zigmanto (1441) ir Šv. Petro prie Po (16 a.) bažnyčios.
2271
Istorija
218 pr. Kr. įkurta romėnų gališkos cenomanų genties kaimo vietoje. Cremonoje mokėsi romėnų poetas Vergilijus. 5 a. nusiaubta gotų ir hunų. Nuo 451 vyskupijos centras. 7 a. atstatyta langobardų. 1098–1249 nepriklausoma komuna, svarbus Šiaurės Italijos amatų ir prekybos centras. Nuo 1167 Lombardijos lygos (Šiaurės Italijos miestų sąjunga) narė. 14–15 a. Cremoną paeiliui valdė Cavalcabo, Visconti ir Sforzų giminės, 1499–1509 priklausė Venecijos respublikai, nuo 1535 – Ispanijai, 1707–1860 – Austrijai (su pertraukomis). Nuo 1860 Italijos karalystės dalis.
283