cuius regio eius religio (lot. kieno valdžia, to ir religija), valdovo teisė savo tikėjimą primesti pavaldiniams. Kaip dėsnį cuius regio eius religio pirmasis paskelbė protestantų teisininkas J. Stephani veikale Kanonų teisės pagrindai (Institutiones iuris canonici 1599), nors praktikoje tai buvo vykdoma dar ikikrikščioniškaisiais laikais. Po Milano edikto (tiesiogiai ar su išlygomis) šią teisę taikė dauguma Europos krikščioniškųjų kraštų valdovų. Kraštutinumų bei visiškos netolerancijos pasiekta reformacijos laikais (iki 17 a. vidurio): kai kur (Švedija, Danija, Prancūzija, Šveicarija, Nyderlandai, Anglija) kitatikiai buvo verčiami priimti valdovo religiją, atsisakymas grėsė kitatikių bei jų dvasininkų išvarymu už valstybės ribų, turto konfiskavimu. Šią teisę taikė ir katalikai, ir kitų konfesijų valdovai. Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje cuius regio eius religio savo pavaldinių atžvilgiu dažnai taikė kalvinizmą priėmę bajorai.
2452