cùkraus prãmonė, maisto pramonės šaka, iš cukrinių runkelių arba cukranendrių gaminanti smulkųjį cukrų, iš jo – rafinuotą. Cukraus pramonės įmonių pagrindinė produkcija – paprastasis smulkusis cukrus, gabalinis bei smulkusis rafinadas, cukraus pudra, skystasis cukrus (sirupas), šalutiniai produktai – melasa, cukrinių runkelių griežiniai. Cukraus sektorius savo veiklą vykdo prekybiniais metais (prasideda 10 01 d. ir baigiasi kitų metų 09 30).
Cukraus pramonė pasaulyje
cukranendrių perdirbimo gamykla Brazilijoje
Pasaulinėje gamyboje vyrauja cukranendrių cukrus (sudaro apie 80 % viso pagaminamo cukraus). 2023 pasaulyje pagaminta 187,88 mln. t cukraus (1 lentelė). Europos Sąjungoje apie 50 % cukraus pagaminama iš cukrinių runkelių (kita dalis – iš importuojamos cukranendrių žaliavos), cukraus pramonė daugiausia išplėtota Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Lenkijoje. 2023 Europos Sąjunga eksportavo apie 60 tūkst. t cukraus (tarp jų į Jungtinę Karalystę – 18 tūkst. t, Turkiją – 13 tūkst. t, Izraelį – 12 tūkst. t, Mianmarą – 8 tūkst. t, Šri Lanką – 7 tūkst. t, Šveicariją – 5 tūkst. t). Apie 32 % į Europos Sąjungą importuoto cukraus sudarė cukrus iš Ukrainos, 23 % – iš Brazilijos, 9 % – iš Esvatinio, po 7 % – iš Fidžio ir Mauricijaus, 4 % – iš Kolumbijos.
6
Žinomiausios pasaulio biržos, prekiaujančios cukrumi arba jo žaliava: Niujorko kavos, cukraus ir kakavos, Londono tarptautinė ateities sandorių ir opcionų, Prancūzijos tarptautinė, Tokijo.
Londone veikia Tarptautinė cukraus organizacija (angl. International Sugar Organization, įkurta 1968 12 03 iš Tarptautinės cukraus tarybos, angl. International Sugar Council, įsteigtos 1937; 2024 vienijo 87 valstybes).
Istorija
Iš cukranendrių cukrus pradėtas gaminti Indijoje dar prieš Kristų. Viduriniais amžiais cukranendres pradėta auginti ir iš jų gaminti cukrų arabų kraštuose; iš ten cukrus patekdavo į Europą. Naujaisiais amžiais cukraus gamybos svarbiausias centras buvo Antilų salos (Kuba, Puerto Rikas). Cukrinių runkelių cukraus gamybos technologija sukurta 1747 Vokietijoje. Pirmieji fabrikai, kurie gamino cukrų pagal šią technologiją, pastatyti 1801–1802 Rusijoje ir Vokietijoje. Prancūzijoje cukraus gamyba labai padidėjo 19 a. pradžioje, kai anglų laivynas blokavo šalį. 300 fabrikų 1813 pagamino 3000 t cukraus. Didėjant cukrinių runkelių derlingumui ir pasėlių plotams, daugėjo cukraus fabrikų ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje 1836 veikė 122 fabrikai (pagamino 1408 t cukraus), 1870 – 304 (224 000 t), 1913–1914 – 341 (2,7 mln. t). Didžiojoje Britanijoje pirmasis cukraus fabrikas pastatytas 1912. Rusijoje 1913 buvo 236 cukraus fabrikai (pagamino 2,2 mln. t cukraus). Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Europoje daugiausia gamino Vokietija, Prancūzija, Čekoslovakija, Lenkija ir Jungtinė Karalystė. Nuo 1958 iki 9 dešimtmečio daugiausia gamino SSRS.
Cukraus gamyba pasaulyje nuolat didėjo: 1995 pagaminta daugiau kaip 117 mln. t, 1996 – daugiau kaip 124, 1997 – daugiau kaip 125, 1998 – apie 127, 2000 – 136,5 mln. tonų. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje gamybos apimtys sparčiausiai didėjo Lenkijoje, Turkijoje, Brazilijoje, Australijoje, Tailande. Daugiausia cukraus gamino (2 lentelė) Indija, Europos Sąjunga (2000 – apie 15 mln. t), Brazilija, Kinija, Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV).
1
20 a. pabaigoje– 21 a. pradžioje cukraus (apie 70 % sudarė cukranendrių cukrus) daugiausia gamino Brazilija, Indija, Meksika, Australija, Tailandas, Pakistanas. Daugiausia cukrinių runkelių cukraus gamino Europos Sąjungos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalys (Ukraina – daugiau kaip 2,2 mln. t per metus, Rusija – daugiau kaip 1,3 mln. t), Lenkija (apie 2 mln. t). Iš Europos Sąjungos šalių daugiausia gamino Prancūzija, Vokietija, Italija, Jungtinė Karalystė, Ispanija ir Nyderlandai (3 lentelė).
2
Daugiausia cukraus eksportavo Brazilija (1998 – 8,7 mln. tonų, 2001 – apie 12 mln. tonų), Europos Sąjunga (6,4 ir apie 2 mln. tonų), Australija (4,7 ir apie 4 mln. tonų), Kuba (2,6 ir apie 3 mln. tonų), Tailandas (2,4 ir apie 4 mln. tonų). Daugiausia cukraus įsivežė Rusija (70 % reikalingo kiekio), Indonezija, JAV, Japonija. 20 a. pabaigoje Europoje veikė apie 660 cukraus fabrikų. Europos Sąjungos šalyse vyko ryškus cukraus pramonės koncentracijos procesas: uždaryti 96 cukraus fabrikai (Vokietijoje 48, Italijoje 10, Prancūzijoje 9), veikė 165 (Prancūzijoje 45, Vokietijoje 36, Italijoje 23, Ispanijoje 18, Jungtinėje Karalystėje 9, Belgijoje 8).
Nuo 1995 pasaulyje cukraus pagaminama daugiau nei suvartojama (pvz., 1999–2000 cukraus gamyba poreikius viršijo 6,7 mln. t). Didžiausia pagaminto cukraus dalis suvartojama šalies gamintojos vidaus rinkoje (vyriausybei kontroliuojant kainas) arba parduodama kitoms šalims pagal ilgalaikes sutartis. Likusi dalis laisvai parduodama kitų valstybių korporacijoms ir individualiems pirkėjams. Pasaulinei cukraus rinkai būdingos didelės cukraus atsargos ir mažos kainos dėl padidėjusios cukraus gamybos iš cukranendrių. Kainos svyruoja pagal sezonus ir priklauso nuo sudarytų sutarčių apimties bei cukraus tiekimo sąlygų. Cukraus kainų sistemoje taikomos tikslinės, arba orientacinės, kainos (nominalios; nustatomos, kai cukraus rinka subalansuota), intervencinės (95 % tikslinių kainų dydžio; nacionalinės agentūros vyriausybių įpareigojamos jomis supirkti kvotinį cukrų), bazinės (išvestinės iš intervencinių; nustatomos cukriniams runkeliams). Svarbi cukraus rinkos reguliavimo priemonė buvo kvotos, nustatomos atsižvelgiant į gamybos sąnaudų ir cukraus kainų konkrečioje šalyje lygį. Europos Sąjungos šalyse cukraus gamyba nuo 1995 buvo limituojama kvotų, nustatytų penkeriems metams, palaikant santykinai dideles intervencines kainas: A kvota (priklausė nuo cukraus vidutinio suvartojimo šalyje per paskutiniuosius 5–7 metus), B kvota (sudaro 35–40 % pagal A kvotą gaminamo kiekio, kainos 35 % mažesnės nei A kvotos), C kvota (cukrus, pagamintas viršijant A ir B kvotas; jis už šalies ribų realizuojamas pasaulinės rinkos kainomis). 2017 10 01 cukraus kvotų sistema Europos Sąjungoje panaikinta.
Pasaulinėje atviroje cukraus rinkoje 2019 buvo prekiaujama 3/4 produkcijos. 2019 pasaulyje cukraus eksportuota už 19,3 mlrd. JAV dolerių, daugiausia eksportavo Brazilija (27,1 % viso cukraus eksporto), Tailandas (15,4 %), Indija (9,1 %), Prancūzija (5,0 %), Gvatemala (3,6 %).
Cukraus pramonė Lietuvoje
Lietuvoje cukrus pradėtas gaminti naminiu būdu 19 a. pradžioje, dvarų ūkiuose ėmus auginti cukrinius runkelius. Kai kuriuose dvaruose (Zubovo Plungėje, Kasakausko Vaitkuškyje, Daujotų, Mankiškių) veikė primityvūs fabrikėliai. Pagamintas cukrus buvo vartojamas savo reikmėms, tik nedidelį jo kiekį kai kurie dvarai parduodavo. Didėjant cukraus paklausai ir kainoms, mėginta plėtoti fabrikinę gamybą. Dvarininkai 1838 įkūrė akcinę bendrovę Vilniaus kompanija cukrui gaminti iš runkelių fabrikui Vilniuje įsteigti (projektinis pajėgumas – 40 tonų cukraus per metus), 1860 dvarininko Burbos iniciatyva buvo kuriama bendrovė cukrui gaminti Žemaitijoje. Abi šios bendrovės veiklos neišplėtojo. Iki Pirmojo pasaulinio karo didžioji dalis dvaruose išaugintų runkelių buvo perdirbama Lenkijoje, vėliau – Vokietijoje ir Latvijoje.
Marijampolės cukraus fabrike (1931; Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus)
Pirmąjį Lietuvoje cukraus fabriką 1931 Marijampolėje pastatė Kauno akcinė bendrovė Lietuvos cukrus (įkurta 1930), įrangą atvežė ir sumontavo Čekoslovakijos bendrovė Škoda. Fabrikas galėjo perdirbti 600 tonų cukrinių runkelių per parą. 1935 pradėjo veikti Škodos įrengtas fabrikas Pavenčiuose (800 tonų runkelių per parą). 1940 pastatytas fabrikas Panevėžyje. Kiekvienas fabrikas per sezoną pagamindavo po 10–15 tūkst. tonų cukraus. 1924 buvo importuota 14 452 tonos cukraus, 1930 – 31 800 tonų, pradėjus cukrų gaminti Lietuvoje importas sumažėjo: 1932 – 15 471 tona, 1933 – 3200 tonų, 1938 – tik 538 tonos.
Per Antrąjį pasaulinį karą sugriautas Marijampolės cukraus fabrikas, kitų fabrikų įranga suniokota arba išvežta į Vokietiją. Pavenčių fabrikas vėl pradėjo veikti 1944 pabaigoje, Panevėžio – 1945, Marijampolės atstatytas 1947 pradžioje. Vėliau visi rekonstruoti. Visos 3 įmonės gamino smulkųjį cukrų, o Pavenčių fabrikas dar ir gabalinį (nuo 1938). Nuo 1956 cukraus gamybai naudojant atvežamą iš Kubos cukranendrių pusgaminį – geltonąjį cukrų, išvengta gamybos sezoniškumo: rugsėjo–vasario mėnesiais cukrus buvo gaminamas iš cukrinių runkelių, kitais mėnesiais – iš geltonojo cukraus. Dalis pagaminto cukraus buvo parduodama SSRS bei eksportuojama į Belgiją, Didžiąją Britaniją, Švediją. 1971 pastatytas Kėdainių cukraus fabrikas.
Atkūrus nepriklausomybę šalies fabrikuose sumontuota nauja ir naudota įranga iš uždarytų Švedijos ir Vokietijos Demokratinės Respublikos cukraus fabrikų. Nuo 1997 cukrus gaminamas tik iš cukrinių runkelių. 1998 visi 4 cukraus fabrikai buvo privatizuoti. 2003 Danijos bendrovė Danisco Sugar (bendrovės Danisco padalinys) valdė 70 % visų cukraus fabrikų akcijų: 74 % Kėdainių cukraus, 68 % Panevėžio cukraus, 50 % Pavenčių cukraus (nuo 1999 Panevėžio cukraus Kuršėnų padalinys). Danisco Sugar plėtė ir modernizavo Kėdainių ir Panevėžio fabrikus, pamažu likvidavo Pavenčių fabriką (turtas perduotas Panevėžio fabrikui). Marijampolės fabrikui 1999 paskelbtas bankrotas, bet atsiradus sanuotojui (Marijampolės trąšų bendrovė Arvi, 2002 tapo vienintele fabriko savininke, fabrikas tapo uždarąja akcine bendrove Arvi cukrus), fabriko veikla buvo atnaujinta. Pagal 1999 parengtą kvotų sistemą, atitinkančią Europos Sąjungos reglamentų nuostatas, Lietuvos baltojo cukraus gamybos kvota buvo nustatoma trejiems metams ir (kasmet koreguojama), pvz., 2001 – 112 000 t, 2002 – 122 000 t, 2003 – 130 000 t, tačiau Europos Sąjunga Lietuvai 2003 nustatė kvotą – 103 000 t (Arvi cukrui – 20 860 t, Panevėžio cukrui ir Kėdainių cukrui – 82 140 t). 2002 cukrų eksportavo tik Danisco Sugar valdomi fabrikai – 17 209 t, daugiausia į Tadžikiją (8350 t), Ukrainą (3015 t), Lenkiją (2826 t), Uzbekiją (1295 t), Daniją (816 t).
2008 uždarytas Panevėžio cukrus. 2009 Kėdainių cukrus tapo Nordic Sugar Kėdainiai. 2016 Arvi cukrus tapo bendrove Lietuvos cukrus, 2021 ją įsigijo bendrovė Lietuvos cukraus fabrikas. Nuo 2017 10 01 Europos Sąjungoje galiojusi cukraus kvotų sistema panaikinta; nebeliko cukraus, izogliukozės ir inulino sirupo gamybos kvotų, gamybos mokesčių, mažiausios runkelių kainos, kurią cukraus gamintojai turėjo mokėti cukrinių runkelių augintojams, panaikintos cukraus importo ir eksporto licencijos (išskyrus atvejus, kai cukrus importuojamas pagal tarifines kvotas). Cukraus gamyba Lietuvoje 1940–2022 parodyta 4 lentelėje. 2022 baltojo cukraus eksportas Lietuvoje parodytas 5 lentelėje, baltojo cukraus importas – 6 lentelėje. Lietuvoje cukrinius runkelius augina apie 350 augintojų, veikia 2 cukraus gamybos fabrikai: Nordic Sugar Kėdainiai ir Lietuvos cukraus fabrikas.
cukrinio runkelio skulptūra Marijampolėje (atidengta 2011 bendrovės Arvi cukrus fabriko teritorijoje minint pirmojo Lietuvoje cukraus fabriko 80-metį; skulptorius Tautvilas Pavilionis)
3
4
5
2271
558