Curie dėsnis (Kiur dsnis), dėsnis teigia, kad idealiųjų paramagnetikų magnetinė juta χ atvirkščiai proporcinga termodinaminei temperatūrai T: χ = C/T; čia C – Curie konstanta. Galioja dujoms (deguoniui, azoto oksidui), šarminių metalų garams, kai kurioms kristalinėms paramagnetikų druskoms. Dažniau taikomas modifikuotas Curie dėsnis – Curie ir Weisso dėsnis, pagal kurį χ = C/(T – Θ); čia Θ – Weisso konstanta, būdinga tiriamajai medžiagai. Šis dėsnis tikslesnis už Curie dėsnį, nes dydžiu Θ atsižvelgiama į magnetinių medžiagų atomų ir jų magnetinių momentų sąveiką.
Curie dėsnį 1895 paskelbė P. Curie; 1907 paskelbtas Curie ir Weisso dėsnis (Kiur ir Veso dsnis) – jo formuluotę pateikė Pierreʼas-Ernestas Weissas (Prancūzija), pritaikydamas Curie dėsnį realiesiems paramagnetikams.