dadaizmas

dadazmas (pranc. dadaïsme), tarptautinis avangardinis menininkų judėjimas 20 a. 2–3 dešimtmetyje. 1916 Ciuriche atidaryta menininkų užeiga Cabaret Voltaire, kurioje rinkosi vokiečių rašytojai H. Ballis, E. Hennigs, R. Huelsenbeckas, prancūzas T. Tzara, dailininkai (dada). Jie rašė manifestus, organizavo provokuojamus renginius, 1917 įkurtoje galerijoje rengė parodas, palaikė ryšius su moderniojo meno atstovais – prancūzais G. Apollinaire’u, B. Cendrarsu, italais F. T. Marinetti. 1917–20 leido žurnalą Dada. Suskilus Ciuricho grupei ir į judėjimą įsitraukus prancūzų dailininkams M. Ernstui, M. Duchampui, F. Picabia, vokiečiams K. Schwittersui bei kitiems, dadaizmo centrų atsirado Berlyne, Kölne, Paryžiuje, Niujorke.

Dadaizmas susiklostė kaip kubizmo, futurizmo, ekspresionizmo tendencijų samplaika, tačiau netrukus nuo jų atsiribojo. Ignoravo kultūros tradicijas, kėlė antimenas antimenui idėją, neigė religijos, filosofijos ir etikos normas, siekė reabilituoti kasdienybę. Dadaistai atsisakė tradicinių literatūrinių žanrų ir rūšių, naudojo koliažo ir montažo techniką, pagrįstą atsitiktinumu, paradoksu, žaidimu. Žodį laikė garsų samplaika, medžiaga eksperimentui, todėl eilėraštis, anot jų, gali susidėti iš žinomų ir išgalvotų žodžių ar vien tik raidžių ir skaičių, vienu metu jį gali deklamuoti 20 ar daugiau skaitovų. Dadaistų kūryba išreiškė radikalius 20 a. pradžios meninius ieškojimus.

253