daiktavardis

daiktãvardis, žodžių, reiškiančių daiktų, reiškinių, veiksmų ar ypatybių pavadinimus, klasė. Sakinyje dažniausiai eina veiksniu ar papildiniu. Daiktavardžiai skirstomi į bendrinius – dalykų klasių pavadinimus (miẽstas, výras, šals, akmuõ, dvasià, šveñtė, grįžmas, gerùmas) ir tikrinius – individualių dalykų pavadinimus (Vlnius, Kęstùtis, Lietuvà, Pùntukas, Žemýna, Velýkos). Tikriniai daiktavardžiai lietuvių kalboje rašomi didžiąja raide. Daugelyje kalbų daiktavardis kaitomas ir turi savarankiškas giminės, skaičiaus bei linksnio kategorijas. Lietuvių kalbos daiktavardis turi vyriškosios arba moteriškosios giminės formas, linksniuojamas, t. y. kaitomas skaičiais ir linksniais. Kitose kalbose (lenkų, rusų, lotynų, graikų) yra ir bevardės giminės daiktavardžių (lenkų cudo ‘stebuklas’, rusų leto ‘vasara’, lotynų nomen ‘vardas’, graikų dōron ‘dovana’); prūsų kalboje daiktavardis bevardės giminės formos (aglo ‘lietus’, assaran ‘ežeras’) rodo, kad lietuvių ir latvių kalbų daiktavardis bevardę giminę yra praradęs. Kinų, tiurkų ir kai kurios kitos kalbos giminės kategorijos neturi. Skaičiais paprastai nekaitomi lietuvių kalbos tikriniai daiktavardžiai ir dalis bendrinių, žyminčių sudėtinius, dažniausiai porinius daiktus (akinia, žrklės, kélnės), medžiagas bei vienarūšių dalykų sankaupas (svestas, mltai, jaunmas), abstrakčias sąvokas (drąsà, skubjimas, grõžis). Daiktavardžių linksnių formos žymi jo santykius su kitais žodžiais sakinyje. Analitinėse kalbose (anglų, vokiečių, prancūzų) daiktavardžių santykiai su kitais žodžiais reiškiami artikeliais, prielinksniais ir žodžių tvarka. Daiktavardžiai pagal darybą skirstomi į paprastuosius (mškas, gėl), priesagų (miškẽlis, gėlýnas) ir galūnių (šõkis, kaità) vedinius, priešdėlinius (pamišk, añtpirštis, põpietė) ir sudurtinius (diẽndaržis, vidùdienis).

L: Lietuvių kalbos gramatika t. 1 Vilnius 1965; Dabartinės lietuvių kalbos gramatika Vilnius ³1997.

2352