dail, plastinio meno šaka, apimanti vaizduojamąją dailę (grafiką, skulptūrą, tapybą), taikomąją dekoratyvinę dailę (baldininkystę, dailiąją tekstilę, juvelyriką, keramiką, gintaro, kaulo, medžio, metalo, odos, stiklo ir kitus dailiuosius dirbinius) ir monumentaliąją dailę (sienų tapybą, vitražą). Pagal kūrėjų profesinį pasirengimą skiriama liaudies dailė, mėgėjų dailė ir profesionalioji dailė. Su daile artimai susijusios ir kitos meno šakos: architektūra, dizainas, meninė fotografija. Vaizduojamoji dailė sukuria tikrovės vaizdo regimybę perteikdama tikrovės pavidalus piešinio, spalvos, kompozicijos, formų modeliavimo priemonėmis. Monumentalioji ir taikomoji dekoratyvinė dailė turi utilitarinę funkciją, grindžiamą dirbinio paskirties, jo konstrukcijos ir medžiagos vienovės principu. Vaizduojamosios, monumentaliosios ir taikomosios dekoratyvinės dailės ribos nėra visuomet griežtos. Kai kurios taikomosios dekoratyvinės dailės šakos (dailioji tekstilė, keramika) plačiai taiko vaizduojamosios dailės priemones naudodamos dekoratyvinei dailei būdingą stilizaciją. 20 a. prasidėjus avangardizmo sąjūdžiui atsirado dailės netradiciniai reiškiniai, dailės šakų ir žanrų ribos ėmė niveliuotis ir nykti. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje dailės skirstymas į šakas ir žanrus pasidarė neaktualus.
Dailės kūrinių meninė vertė priklauso nuo estetinių ypatybių, nulemtų juose įkūnytų grožio ir harmonijos dėsnių, medžiagos specifikos perteikimo, autoriaus individualybės. Dailei būdingi saviti raidos dėsniai, metodų ir stilių įvairovė. Ji susijusi su kiekvienos epochos estetiniais idealais, religija, ideologija, ekonomika.
ISTORIJA. Ankstyviausi dailės pavyzdžiai (kaulo, akmens, rago, degto molio žmonių ir žvėrių figūrėlės, olų piešiniai) siekia vėlyvąjį paleolitą (trisdešimt trečias–aštuntas tūkstantmetis prieš Kristų). Dailės raidai įtaką darė praktiniai poreikiai, ankstyvų socialinių darinių ideogija, maginiai ir religiniai ritualai. Savitas dailės stilius buvo sukurtas senovės Egipte, Mesopotamijoje, Pietryčių ir Centrinėje Azijoje. Egipto dailė (nuo penkto tūkstantmečio prieš Kristų) buvo susijusi su faraono kultu, religijos reikmėmis. Čia susiformavo nemažai vaizduojamosios dailės rūšių (apvalioji skulptūra, reljefas, sienų tapyba, rankraštinės knygos). Kinijoje nuo trečio tūkstantmečio prieš Kristų buvo audžiamas šilkas, lipdoma keramika, nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų liejami bronzos indai, tapoma ant šilko, vėliau pradėtas gaminti porcelianas. Amerikoje klestėjo Čavino ir Parakaso kultūros (antras–pirmas tūkstantmetis prieš Kristų; dabartinės Peru, Kolumbijos, Bolivijos, Ekvadoro teritorijos), majų (10 a. pr. Kr.–12 a.) valstybė.
Europos kultūros plėtrai didelę įtaką padarė antikos dailė. Senovės Graikijoje klasikos laikotarpiu (5 a.–4 a. pr. Kr. vidurys) dailėje įsigalėjo tobulomis proporcijomis grįsta grožio samprata, padidėjo skulptorių gebėjimas perteikti žmogaus anatomiją, judesį, modeliuoti formą (Mirono Disko metikas 460–450 pr. Kr.), helenizmo laikotarpiu susidomėta herojaus vidiniu pasauliu, išryškėjo skulptūrinio dekoro vaidmuo architektūroje. Sustiprėjo amatininkų (audėjų, auksakalių, keramikų) reikšmė. Senovės Romoje (8 a. pr. Kr.–5 a. po Kr. pabaiga) plėtota graikiškoji tradicija, praturtinta Rytų dailės motyvų ir romėnams būdingo racionalumo bei vaizdavimo dokumentiškumo. Greta paminklinės, kulto, antkapinės ir dekoratyvinės skulptūros susiklostė skulptūrinio portreto žanras. Interjerų dekorui plačiai taikyta sienų tapyba (Pompėjos ir Herkulanėjo vilų Romoje puošyba, 3 a. pr. Kr.–1 a. po Kristaus). Mažiau nei senovės Graikijoje kurta keramikos, svarbesnės buvo prabangą demonstruojančios dailės šakos (stiklo dirbiniai, juvelyrika). Po Romos imperijos žlugimo antikinės dailės tradicijas 4–15 a. tęsė Bizantija, kurios dailės stilius (bizantiškasis stilius) klostėsi veikiamas helenizmo, ankstyvosios krikščionybės, Artimųjų Rytų kultūros. Jam būdinga misticizmas, sąlygiška, kanonams paklūstanti vaizdo sandara, ryšku religinių ir rūmų ritualų įtaka dailės formoms ir žanrams. Atsisakyta apvaliosios skulptūros kaip pagoniškumo apraiškos, plėtoti reljefai. Buvo kuriama dekoratyvi ir raiški mozaika, rečiau – sienų tapyba, paklūstanti griežtai ikonografinei programai, nuo 8 a. išpopuliarėjo ikonos, knygų miniatiūros, dailieji dirbiniai (tekstilė, dramblio kaulo, metalo, pertvarinio ir duobelinio emalio dirbiniai). Tuo metu Europoje klestėjo Merovingų (496–768) ir Karolingų (8–9 a.) dailė, plėtojanti vėlyvosios antikos, Bizantijos ir vietinių frankų bei germanų genčių tradicijas. Dvaruose, vyskupijose ir vienuolynuose buvo steigiamos mokyklos, perrašinėjamos knygos (kūrėsi kaligrafijos mokyklos), rūmų ir bažnyčių sienos buvo puošiamos tapyba, kuriami metalo, dramblio kaulo dirbiniai. Merovingų ir Karolingų tradicijas 930–1030 tęsė Vidurio ir Vakarų Europoje (ypač Reichenau, Hildesheime, Kölne) gyvavęs Otonų renesansas. Šis kultūrinis sąjūdis ir sustiprėję benediktinų bei cistersų vienuolynai sudarė prielaidas susiformuoti pirmam universaliam architektūros ir dailės stiliui – romaniniam stiliui, kuris 11–12 a. plito beveik visoje Europoje. Monumentalių formų bažnyčias pradėta puošti (ypač Prancūzijoje) akmens reljefais, sienų tapyba, pasižyminčia supaprastintomis formomis, linijiniu piešiniu, santūriais spalvų deriniais. Prancūzijoje pradėti kurti vitražai. Vokietijoje, Prancūzijoje suklestėjo knygų miniatiūra, emalio dirbiniai. 13–15 a., iš pradžių Prancūzijoje, vėliau ir kitose šalyse, įsivyravo gotikos stilius, kurio plitimą lėmė besiplečiantys miestai, bažnyčios autoritetas, nauji inžinerijos išradimai statyboje (karkaso konstrukcija), stiprėjantis amatininkų sluoksnis. Gotika kiekvienoje šalyje įgavo savitų bruožų, menkiau reiškėsi Italijoje. Architektūros puošybai pasitelkta vitražas, skulptūra, tapyba, taikomoji dailė. Vietoj sąlygiškų romaninių formų skulptūrų kurtos natūralių judesių, ekspresyvios, dvasingos medinės polichromuotos ir akmeninės skulptūros. Reljefai ir grakščių proporcijų statulos puošė sakralinių pastatų fasadus, altorius, antkapinius paminklus. Bažnyčios retai dekoruotos sienų tapyba, tačiau plėtota altorių tapyba. Klestėjo auksakalystė, emaliavimas, gobelenai, kaulo, medžio ir stiklo dirbiniai. 13–14 a. Italijos dailėje pradėjo reikštis renesanso stiliaus užuomazgos – protorenesansas. 14 a. pabaigoje kultūrinių ryšių ir prekybiniais keliais Renesanso idėjos pasiekė kitas Europos šalis. Buvo aukštinami humanistiniai idealai, antikos palikimas, didesnę reikšmę įgavo pasaulietinė kultūra. Plėtojosi gamtos studijos, dailės ir architektūros teorijos. Suformuluotos harmonijos ir tobulų proporcijų taisyklės, domėtasi žmogaus anatomija, dažniau vaizduotas nuogas kūnas. Keitėsi dailės žanrai, siužetai ir technika. Greta religinių imta kurti istorinės ir mitologinės tematikos kūrinius, portretus. Tapyba ir skulptūra atsiskyrė nuo architektūros, tapo savarankiškomis dailės šakomis. Skulptūroje paplito viduramžiams nebūdingi biustai, raitelių statulos (Donatello, A. del Verrocchio, Michelangelo). Tapyboje tobulinta linijinė ir erdvinė perspektyva (F. F. Lippi, A. Mantegna, Masaccio, Leonardo da Vinci, Rafaelis, Michelangelo). Išryškėjo dailininko individualybė ir universalumo siekis, gebėjimas dirbti įvairiose meno srityse (Michelangelo, B. Cellini). Apie 16 a. vidurį dailėje įsivyravo manierizmas.
16 a. pabaigoje manierizmą pakeitė barokas, kurio plėtotę iki 18 a. vidurio skatino kontrreformacija, jėzuitų veikla, monarchizmo ir absoliutizmo ideologijos įsigalėjimas, benusistovinti dvarų kultūra. Pradėjęs formuotis Italijoje greitai išplito kitose, ypač katalikiškose, šalyse, kiekvienoje įgydamas savitų bruožų. Barokui būdinga ansambliškumas, atskirų dailės sričių subordinacija bendrai idėjai ir svarbiausiam ansamblio elementui. Architektūroje plačiai taikyta dinamiškų formų, plastiška apvalioji ir reljefinė skulptūra, iliuzinę erdvę sukurianti tapyba. Naujai nutiestose miestų gatvėse ir aikštėse statyti paminklai, skulptūrinės grupės, fontanai. Skulptūros, sienų ir molbertinės tapybos kompozicijos sudėtingos, daugiaplanės, grįstos plokštuminėmis ir erdvinėmis įstrižainėmis, sudėtingais rakursais, sukuriančiais gilumos ir erdvės įspūdį (A. Pozzo, Pietro da Cortona), pasižyminčios meistriška tapybos (P. P. Rubensas, D. Velázquezas, A. van Dyckas, J. Jordaensas, S. Vouet, Ch. Le Brunas) ir skulptūros (G. L. Bernini, P. Puget, A. Cano) technika. Baroko taikomoji dailė prabangi, puošni, reprezentacinio pobūdžio. Būdinga naujos medžiagos ir raiškos priemonės, gausi ir įmantri puošyba. Vėlyvojo baroko formos tapo lengvesnės, grakštesnės, tolydžio peraugančios į rokoko stilių, kuris susiklostė 18 a. 2 dešimtmetyje Prancūzijoje. Intensyviausiai jis plito 1730–60 Vakarų ir Vidurio Europoje, kai kur išsilaikė iki 18 a. pabaigos. Ne taip kaip baroko, kameriškesni ir patogesni rūmų, vilų interjerai buvo puošiami stiuko lipdiniais, veidrodžiais, porceliano plastika, nedidelio formato tapybos paveikslais, Tolimųjų Rytų dailės imitacijomis, nutapytomis rokokui būdingu pasteliniu koloritu ir grakščia maniera (A. Watteau, F. Boucher, É.‑M. Falconet, J.‑H. Fragonardʼas). Kurta daugiausia žaisminga dekoratyvinė skulptūra parkams, interjerams, polichromuoti medžio drožiniai (J.‑J. Caffieri, J. A. Feuchtmayeris, F. I. Güntheris, F. Dietzas). Kaip rokoko priešprieša 18 a. viduryje Romoje pradėjo klostytis klasicizmas, kuris plito Europoje iki 19 a. pradžios. Tuo metu domėtasi antikos kūrinių kolekcionavimu, naujo stiliaus teorija, kurią plėtojo J. J. Winckelmannas, J.‑J. Rousseau, Q. de Quincy, A. R. Mengsas. Klasicizmui būdingas racionalumas, aiškios, harmoningos formos, griežtos taisyklės. Plėtoti istoriniai, mitologiniai, alegoriniai žanrai, portretas, po Prancūzijos revoliucijos – herojinė tematika. Skulptūroje vyravo antikinės proporcijos, didinga ramybė, harmonija (Prancūzijoje – É.‑M. Falconet, J. A. Houdonas, Anglijoje – J. Flaxmanas, Danijoje – B. Thorvaldsenas). Tapybai būdinga akademistinės formos, tikslus piešinys, statiškas vaizdas, santūrios lokaliosios spalvos (J. L. Davidas, J. A. D. Ingres’as, P.‑P. Prud’honas, J.‑M. Vienas, J. Reynoldsas). Klasicizmas plačiai reiškėsi interjero ansamblių įrangoje (broliai R. ir J. Adamai Anglijoje), baldininkystėje (Jacobo baldai Prancūzijoje, Hepplewhite’o baldai ir Sheratono baldai Anglijoje), keramikoje (Wedgwoodo keramika Anglijoje). Taikomojoje dailėje laikytasi harmonijos dėsnių, siekta taisyklingų proporcijų, tikslingų formų, tiesių siluetų.
19 a., veikiant romantizmo idėjoms, ampyrą (1804–30) pakeitė bydermejeris, įsivyravo istorizmas, kuris reiškėsi stilių gausa (neorokokas, neobarokas, neoklasicizmas ir kiti neostiliai). 19 a. 3–7 dešimtmetyje iš pradžių Anglijoje ir Vokietijoje, vėliau visoje Europoje klestėjo ir romantizmas, neigiantis Šviečiamojo amžiaus racionalizmą, aukštinantis dailininko intuiciją, jausmingumą, tautinius jausmus, mistiką, išplatinęs genijaus kultą. Tapyboje akcentuotos ryškios spalvos, šešėliavimo efektai, nekasdieniška, ypatinga nuotaika (Prancūzijoje – E. Delacroix, H.‑V. Daumier, T. Géricault, Vokietijoje – C. D. Friedrichas, P. O. Runge, Anglijoje – prerafaelitai). Skulptūrai būdinga laisvesnė kompozicija, žmogaus jausmų individualizavimas, tapybiška modeliuotė (Prancūzijoje – A.‑L. Barye, F. Rude’as, A. Préault). 19 a. antroje pusėje Anglijoje atsiradęs meno ir amatų sąjūdis (Arts and Crafts Movement) paskatino dailiųjų amatų atgimimą ir prisidėjo prie moderno krypties formavimosi. Kaip priešprieša saloniniam akademizmui 19 a. pabaigoje susiklostė impresionizmas ir postimpresionizmas, Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų dailėje formavosi funkcionalizmas, kuris iš esmės paveikė 20 a. architektūros ir dizaino raidą. 19 a. antroje pusėje pasireiškusios modernaus meno užuomazgos buvo išplėtotos 20 a. pirmoje pusėje dada, ekspresionizmo, fovizmo, futurizmo, konstruktyvizmo, kubizmo, siurrealizmo ir kitų krypčių kūriniuose. 20 a. pirmos pusės dailėje sustiprėjo anarchistinės, revoliucingos pažiūros, pradėta beatodairiškai neigti tradicines vertybes, harmonijos dėsnius. Būrėsi menininkų grupės: de Stijl (1917), Cercle et Carré (1929), Abstraction-Création (1931). Iki 20 a. vidurio (II pasaulinio karo) reiškėsi klasikinio modernizmo, 20 a. antroje pusėje – vėlyvojo modernizmo kryptys ir pakraipos: abstraktusis ekspresionizmas, kinetinis menas, minimalizmas, opartas, popartas. Plito įvairios naujos meno raiškos formos ir rūšys: akcija, environmentas, hepeningas, performansas. 7 dešimtmečio pabaigoje pasireiškė postmodernizmas, kuris atsiskleidė fotorealizmo, konceptualiojo meno, proceso meno, žemės meno ir kitų krypčių kūriniuose. Postmodernizmui būdinga ankstesnių dailės krypčių formų kartojimas, jų susiliejimas į naujas hibridines rūšis, dailės žanrų ir šakų ribų nepaisymas, meno prigimties kvestionavimas.
Azijos dailės raida konservatyvi, jai nebūdinga istoriniai stiliai, skirtingos kryptys, dailininkų individualus braižas. Dailės svarbiausias židinys buvo Kinija, kurios menas paveikė Korėjos, Japonijos, Vietnamo ir kitų Centrinės Azijos šalių dailės formas. Kinijos dailė labiausiai klestėjo Mingų epochoje (14–17 amžius). Japonijoje tik apie 10 a. pradėtas plėtoti nacionalinis stilius. Kinija ir Japonija garsėjo šilko, porceliano, lako, metalo dirbiniais, pertvariniu emaliu, kaligrafija, tapyba ant popieriaus ir šilko. 17 a. Japonijoje susiformavo klasikinė medžio raižybos mokykla. Europiečių žavėjimasis Tolimųjų Rytų dirbiniais 17–18 a. Europoje paskatino chinoiserie madą. Senovės Indijos kultūra pasižymėjo vietinių tradicijų ir islamo racionalizmo deriniu, paskatinusiu įmantrumo, dekoratyvinių detalių pomėgį. Jos dailė ypač klestėjo Didžiųjų Mogolų (16–17 a.) valdymo laikotarpiu. Plėtota šventyklas ir rūmus puošusi skulptūra, t. p. tekstilė, juvelyrika, medžio ir dramblio kaulo dirbiniai.
Arabų kultūra klestėjo nuo 7 amžiaus. Po 7–8 a. arabų užkariavimų Persijoje, Sirijoje, Palestinoje, Egipte, Šiaurės Afrikoje, Pietų Ispanijoje įsitvirtino islamas; dailėje išplito ornamentalizmas – žmonių ir gyvų būtybių vaizdavimą pakeitęs arabeskos ornamentas, kuris ištisai dengė statinio arba dirbinio plokštumas. Buvo kuriami metalo, tekstilės, keramikos dirbiniai, knygų miniatiūros. Kultūros centras buvo Persija (ypač Sefevidų dinastijos valdymo laikotarpiu 1506–1722), kuri garsėjo rištiniais kilimais, šilkiniais audiniais, miniatiūromis, liustru dekoruotu fajansu. Turkijoje ir Vidurinėje Azijoje (ypač Turkmėnijoje) plėtotas rištinių kilimų, audinių menas.
Iki Amerikos kolonizacijos toltekų (9–12 a.), actekų (1325–1521), inkų (1438–1536) valstybėse sakralinių statinių ir rūmų sienos puoštos žemais reljefais, sienų tapyba; statyti toteminiai stulpai, plėtota juvelyrika, keramika, savitu dekoru puošta tekstilė, dirbiniai iš paukščių plunksnų.
Lietuvos dabartinėje teritorijoje neolito pradžioje (ketvirtas–trečias tūkstantmetis prieš Kristų) Narvos ir Nemuno kultūrų žmonės iš molio pradėjo lipdyti smailiadugnius puodus, iš gintaro daryti kabučius, cilindrinius karolius, antropomorfines ir zoomorfines figūrėles bei kitas puošmenas. Bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje (antras tūkstantmetis prieš Kristų–5 a. po Kr.) buvo daromi bronziniai (nuo 3 a. – sidabriniai), rečiau žalvariniai papuošalai, dekoruoti geometriniais ornamentais: apskritimais, trikampiais, kryželiais, spiralėmis, svastikomis, saulutėmis. Ankstyvųjų viduramžių (5–8 a.) dailės dirbinių didžiausią dalį sudaro puošnūs geriamieji ragai, diržų sagtys, žirgų kamanos, t. p. iki valstybės susikūrimo 13 a. mažai kitę papuošalai.
Gotika Lietuvoje plito 14–16 a. kartu su krikščionybe ir formavosi kaip architektūros stilius. Dailėje remtasi Šiaurės ir Vidurio Europos gotikos pavyzdžiais – po krikšto į Lietuvą įvežamais altoriniais paveikslais, iliuminuotomis knygomis. Bažnyčių dekore vyravo ištęstų proporcijų, grakščių formų medinė polichromuota skulptūra. Pranciškonų ir dominikonų ordinų vienuolynų meistrai, sekdami Vakarų Europos tradicija, pradėjo kurti skulptūrines vadinamąsias gražiąsias madonas (Laukžemio madona Šv. Andriejaus bažnyčioje Laukžemyje, Kretingos rajono savivaldybė, 15 a. pradžia) ir krucifiksus (Vilniaus Bernardinų, arba Šv. Pranciškaus Asyžiečio, bažnyčios Nukryžiuotasis, 15 amžius). Sausosios freskos (al secco) technika nuo 14 a. puošta pasaulietinė (Trakų salos pilies sienų bizantiškojo stiliaus tapyba, 15 a. pradžia) ir sakralinė architektūra. Tikrosios freskos (al fresco) ypač išplito 15–16 a., bet menkai teišliko (Nukryžiavimas Vilniaus arkikatedros kriptoje, 14 a. pabaiga; Vilniaus Bernardinų, arba Šv. Pranciškaus Asyžiečio, bažnyčios sienų tapyba, 16 a.). Molbertinės tapybos beveik neišliko, tačiau iš vėlesnių pavyzdžių spėjama, kad ant lentų tempera arba aliejumi buvo tapomi altoriniai paveikslai, kuriems įtaką darė ikonų tapyba (Sapiegų madona, 16 a., pertapyta 17 amžiuje). Katalikų ir stačiatikių liturginės knygos bei giesmynai buvo puošiami miniatiūromis (bernardinų ir dominikonų giesmynų fragmentai su puošniais inicialais, 16 a., Vilniaus universiteto biblioteka). 14 a. pradėtos mūryti koklinės krosnys, greta kaimo puodininkystės plėtota profesionalioji amatininkų keramika. Plintant krikščionybei didėjo liturginių dirbinių poreikis.
Renesanso stiliaus apraiškų Lietuvoje būta nuo 15 a. pabaigos, kai Vilniaus monetų kalykla 1495 išleido pirmuosius renesanso šrifto ir ornamentikos pavyzdžius. Stilius kartu su vėlyvosios gotikos, manierizmo elementais, kai kada bizantine tradicija reiškėsi iki 17 a. vidurio, kol įsigalėjo barokas. Į Lietuvą atvykę italų ir Nyderlandų renesanso meistrai taikėsi prie vietinio skonio ir technologijų galimybių. Plito įvairios paskirties skulptūra. Apvalioji skulptūra puošė bažnyčių interjerus ir eksterjerus, sukurta portretinių biustų, statulų, reljefų, medalių, antkapinių paminklų (A. Goštauto, 1539–41, skulptorius B. Z. da Gianotti; P. Alšėniškio, apie 1550, skulptorius G. M. Padovano, abu Vilniaus arkikatedroje). Greta religinės (Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai, 16 a. antra pusė, Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija) pradėjo plėtotis pasaulietinė tapyba: portretas, buitinis ir batalinis žanrai. Į atskirą dailės šaką susiklostė knygų grafika. 16–17 a. sandūroje architektūroje reiškėsi barokas, kuris dailėje plito nuo 17 a. 4 dešimtmečio iki 18 a. vidurio. Ne taip kaip Vakarų Europoje, barokas Lietuvoje atsiskleidė santūresniu pavidalu. Skulptūra ir tapyba naudota architektūros puošybai. Bažnyčiose gausu skulptūrinių epitafijų, antkapinių paminklų, ekspresyvios plastikos reljefų ir statulų (Vilniuje – Trinitorių, arba Viešpaties Jėzaus, 1700–05, ir Šv. Jonų bažnyčių, Vilniaus arkikatedros, 18 a. pirma pusė; Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, 1679–81, skulptoriai G. P. Perti, G. M. Galli, Pažaislio vienuolyno ansamblio, 1674–84, skulptorius J. Merli). 17 a. viduryje–18 a. klestėjo sienų tapyba (Pažaislio vienuolyno ansamblis, dailininkas M. Palloni ir jo mokiniai). Tapyti paradiniai didikų portretai (dailininkai M. Palloni, G. D. Schultzas, S. Czechowiczius), plėtota grafika. Rokoko stilius Lietuvoje grynąja forma neatsiskleidė, jo elementai išryškėjo bažnyčių stiuko lipdinių ornamentikoje (Misionierių, arba Dangun Žengimo, Šv. Kotrynos bažnyčios Vilniuje), altorių dekore (Šv. Jonų Vilniuje, Švč. Mergelės Marijos Tytuvėnuose, Šv. Dominyko bažnyčios Palėvenėje), portretuose, liturginiuose dirbiniuose. Nuo 18 a. 8 dešimtmečio reiškėsi klasicizmas, gryniausia forma atsiskleisdamas architektūroje. Dailėje klasicizmas reiškėsi kartu su baroko, romantizmo, sentimentalizmo tendencijomis. Klasicistinių paveikslų nutapė P. Smuglevičius, J. Oleškevičius, skulptūrų sukūrė Kazimieras Jelskis, A. Le Brunas. 1821 prie Vilniaus universiteto atidaryta pirmoji litografijos dirbtuvė, kuri leido reprodukcijų albumus, spausdino knygų iliustracijas. Dėl 19 a. populiarių romantizmo tendencijų labiausiai vertinta žymių istorinių asmenų, paminklų, vietovių, vietinių papročių vaizdavimas. Romantizmo bruožų yra J. Rustemo, J. Damelio, Vincento Dmachausko, V. Vankavičiaus tapyboje. Realistinės tendencijos būdingos J. Zenkevičiaus, A. Römerio, R. Aleknos‑Švoinickio, J. Balzukevičiaus tapybai, M. E. Andriolio grafikai. 19 a. antroje pusėje taikomojoje dailėje ryškios istorizmo tendencijos.
20 a. pradžioje prasidėjus tautinio atgimimo sąjūdžiui imtos rengti dailės parodos, kūrėsi dailės draugijos. 1866–1915 Vilniuje veikė I. Trutnevo vadovaujama Piešimo mokykla, 1893–1915 – Nemokamos techninio piešimo ir braižybos klasės. 20 a. pradžioje dailininkų kūrybai būdingos neoromantinės, simbolistinės, realistinės, moderno tendencijos (M. K. Čiurlionis, A. Žmuidzinavičius, P. Kalpokas, A. Varnas, K. Sklėrius, A. Jaroševičius, P. Rimša, J. Zikaras). 3–4 dešimtmetis pasižymėjo aktyvia dailės raida, nuoseklia valstybine kultūros politika. 1922 įkurta Kauno meno mokykla. 1925 Kaune atidaryta Čiurlionio galerija. 1920–29 dauguma dailininkų dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų draugijos veikloje. Dailės raida sutapo su tautinės savimonės stiprėjimu, tautinio savitumo, etninės kultūros tradicijų ir modernizmo tendencijų plėtojimo siekiu. 4 dešimtmetyje į meninį gyvenimą įsiliejo Kauno meno mokyklos ir užsienio dailės mokyklų (daugiausia Paryžiaus, t. p. Čekoslovakijos, Austrijos dailės mokyklų) auklėtiniai: V. K. Jonynas, A. Gudaitis, Juozas Mikėnas, V. Petravičius, P. Augius (Augustinavičius), V. Vizgirda, L. Strolis, T. Lomsargis, A. Dargis. Tapyboje pynėsi postimpresionizmo, ekspresionizmo, realizmo, art deco, simbolizmo tendencijos, vengta radikalių eksperimentų (J. Vienožinskis, A. Samuolis, A. Gudaitis, V. Eidukevičius, S. Ušinskas, P. Kalpokas, V. Didžiokas, J. Šileika, J. Mackevičius, Z. Petravičius). Skulptūroje plėtotas neoklasicizmas, art deco (Juozas Mikėnas, V. Grybas, R. Antinis vyresnysis, B. Bučas, P. Rimša, M. Menčinskas). Suintensyvėjo grafikos raida (V. K. Jonynas, V. Petravičius, P. Augius (Augustinavičius), T. Valius, M. Bulaka, M. Katiliūtė, A. Kučas, J. Kuzminskis).
Tolesnę dailės raidą pristabdė II pasaulinis karas ir sovietų okupacija. Lietuvių dailėje priverstinai imta diegti vadinamojo liaudiškumo ir partiškumo principai. Socialistinio realizmo reikalavimus labiausiai atitiko vaizduojamoji dailė, o sovietinių idėjų propagandai geriausiai tarnavo teminis paveikslas. 1956 SSKP XX suvažiavime Maskvoje kritiškai įvertinus J. Stalino kultą, o 1957 SSRS dailininkų suvažiavime praplėtus socialistinio realizmo sampratą iškelta meno modernizavimo idėja, atsisakyta dogmatizmo, skatinta ieškoti dailės nacionalinių formų. 7 dešimtmetyje susidomėta 20 a. pirmos pusės lietuvių dailės palikimu, kuris dailininkams tapo modernizmo šaltiniu, t. p. 20 a. užsienio daile, ypač tomis kryptimis, kurios labiausiai atitiko nacionalinę pasaulėjautą – ekspresionizmu, fovizmu, neoklasicizmu. Naujos tendencijos atsiskleidė A. Gudaičio, A. Savicko, J. Švažo, L. Katino, J. Čeponio, L. Surgailio, V. Kisarausko, V. Antanavičiaus, V. Gečo tapyboje, J. Mikėno, B. Vyšniausko, V. Vildžiūno, T. K. Valaičio skulptūroje, A. E. Steponavičiaus, B. Žilytės, S. Krasausko, A. Makūnaitės, A. Skirutytės, R. V. Gibavičiaus grafikoje. Sukurta raiškių monumentaliosios dailės kūrinių: freskų (S. Veiverytė, A. Kmieliauskas, N. Daškova), mozaikų (M. Mačiulienė), vitražų (A. Stoškus, K. Morkūnas, B. Bružas). 8–9 dešimtmetyje tapyboje menines tendencijas pradėjo diktuoti jaunoji karta, kuri impulsyvią, emocingą, spontanišką raišką, paremtą arsininkų palikimu, papildė gilesniu požiūriu į egzistencines problemas, išpopuliarino netipiškus herojus, nustojo estetizuoti aplinką, paskleidė sumaišties, miestų, šiukšlynų motyvus (A. Šaltenio, A. J. Kuro, A. Švėgždos, K. Dereškevičiaus tapyba). Dailininkų kūryboje išryškėjo fantastinė, siurrealistinė, groteskiška pakraipa (V. Antanavičius, B. Gražys, Š. Sauka, M. Skudutis, H. Natalevičius, R. Sližys), abstrakcionizmo tendencijos (K. Zimblytė, E. A. Cukermanas, D. Kasčiūnaitė, L. L. Katinas. Plito kamerinių formų smulkioji skulptūra, grafika, tekstilė. Plėtotos ir neoekspresionistinės tendencijos (A. Martinaitis, P. R. Vaitekūnas, A. Skačkauskas, A. Petrašiūnaitė, V. Paukštė). Skulptūroje tradicionalizmas (J. Kėdainis, N. Petrulis, V. Vyšniauskas, G. Jokūbonis, K. Bogdanas, J. Mozūraitė‑Klemkienė) gyvavo greta modernizmo (T. K. Valaitis, V. Vildžiūnas, V. Šerys, L. Strioga, D. Matulaitė, S. Kuzma, A. Bosas, P. Mazūras, M. Navakas, K. Jaroševaitė, V. Urbanavičius). Grafikoje liaudiškąją pakraipą (S. Valiuvienė, A. Skirutytė, A. E. Steponavičius, B. Žilytė) keitė įvairaus stiliaus kūriniai (P. Repšys, S. Eidrigevičius, M. P. Vilutis, G. Didelytė, J. Stauskaitė, V. Daniliauskaitė, D. Jonkaitytė, A. Puipa, R. Kepežinskas). Sukurta brandžių tekstilės, keramikos, stiklo, juvelyrikos dirbinių (M. Švažienė, Z. Kalpokovaitė‑Vogėlienė, N. Blaževičiūtė, D. Kvietkevičiūtė, S. Giedrimienė, F. Jakubauskas, A. Ličkutė, J. Adomonis, L. Šulgaitė, A. Jonuškaitė‑Šaltenienė, K. Karkaitė‑Mazūrienė, G. Didžiūnaitytė, A. Žilys, B. Stulgaitė, A. Šepkus).
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nustota reglamentuoti dailės raidą, lietuvių dailė įsiliejo į pasaulinės dailės kontekstą. Pradėjo nykti rūšių ir žanrų ribos, parodose įsivyravo naujos raiškos priemonės: objektai, instaliacijos, pradėti rengti hepeningai, akcijos, performansai, išpopuliarėjo videodarbai, kompiuterinės technologijos (G. Akstinas, Aleksas Andriuškevičius, R. Antinis jaunesnysis, R. Diržys, A. Lankelis, D. Liškevičius, Č. Lukenskas, G. Makarevičius, D. Narkevičius, M. Navakas, A. Raila, E. Jansas, E. Rakauskaitė, Svajonė ir Paulius Stanikai, Nomeda ir Gediminas Urbonai). Nemažai dailininkų laikosi ir tradicinės modernistinės raiškos tradicijų.
Po II pasaulinio karo iš Lietuvos pasitraukę dailininkai jau karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje įsitraukė į profesinę veiklą: kūrė dekoracijas liaudies ansamblių pasirodymams, įrenginėjo koplyčias ir teatrus, organizavo privačias dailės studijas (V. Ratas-Rataiskis, J. Kaminskas, Č. Jonušas, A. Tamošaitis). Buvo rengiamos dailės parodos Vakarų Vokietijos, Italijos, Prancūzijos galerijose ir muziejuose. Svarbiausiais įvykiais tapo Dailės ir amatų mokyklos (1946), Lietuvių dailės instituto (1947, V. Vizgirdos iniciatyva; vėliau institutas veikė Jungtinėse Amerikos Valstijose) įsteigimas Freiburge. Nemažai dailininkų vėliau persikėlė į Australiją (V. Ratas‑Rataiskis, T. Šalkauskas, L. Urbonas, T. Zikaras), Jungtines Amerikos Valstijas (A. Galdikas, A. Varnas, V. Petravičius, K. Varnelis, V. Vizgirda ir kiti), Kanadą (T. Valius, Anastazija ir Antanas Tamošaičiai), Prancūziją (A. Mončys, V. Kasiulis, Ž. Mikšys). Reikšmingų kūrinių sukūrė skulptoriai V. Kašuba, J. Dagys, E. Gaputytė, P. Vaškys, tapytojai ir grafikai A. Elskus, P. Gailius, A. Galdikas, V. Ignas, V. Petravičius, E. Urbaitytė, A. Valeška, R. Viesulas. Kai kurie dailininkai (K. Žoromskis, K. Varnelis, A. Tamošaitis) grįžo į Lietuvą, padovanojo valstybei savo dailės rinkinius.
L: XX a. lietuvių dailės istorija 3 kn. 1982–90; T. Adomonis, K. Čerbulėnas Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija t. 1 Vilnius 1987; T. Adomonis, N. Adomonytė Lietuvos dailės ir architektūros istorija t. 2 Vilnius 1997; A. Andriuškevičius Lietuvių dailė: 1975–1995 Vilnius 1997; E. H. Gombrich Meno istorija Vilnius 1997; 100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų Vilnius 2000; J. Mulevičiūtė Modernizmo link: Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940 Kaunas 2001; L. Laučkaitė Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje Vilnius 2002; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; G. Bazin Kunst aller Zeiten und Völker Stuttgart 1957; R. Hamann Geschichte der Kunst 2 Bde. Berlin 1959; E. J. Grube The Worlds of Islam Toronto 1966; H. W. Janson History of Art New York 1977; H. Gardner Gardner’s Art through the Ages San Diego 1986.
2972