dails mokyklà, mokymo įstaiga, kurioje mokoma dailės amato, technikos, kūrybos meistriškumo. Senovės Egipte, Graikijoje ir Romoje dailininkai buvo mokomi žinomo menininko arba meistro dirbtuvėje. Viduramžiais dailininkai buvo rengiami cechuose – laisvųjų tos pačios srities amatininkų dirbtuvėse. Renesanso epochoje (15 a. pabaiga–16 a.) Italijoje yrant cechams pradėta steigti dailės akademijas, kuriose buvo studijuojama ir kopijuojama klasikinė dailė. 19 a. antroje pusėje išsiplėtus antiakademistiniam judėjimui pradėta reorganizuoti akademijas ir kurti specializuotas dailės mokyklas, draugijas, dirbtuves. Kūrėsi vis daugiau privačių dailės mokyklų. Tokia dailės mokyklų įvairovė buvo būdinga ir 20 amžiuje. Žymesnės dailės mokyklos: Dailės mokykla (Prancūzijoje), Bauhausas (Vokietijoje), Čikagos meno institutas, Varšuvos dailės akademija ir kitos.
Dailės mokyklos Lietuvoje
Lietuvoje 16 a. dailės dalykus (piešimą ir raižybą) pradėta dėstyti Vilniaus universitete, dailiųjų amatų specialistai buvo mokomi cechų (panaikinti 19 a. pabaigoje) meistrų. 1832 uždarius Vilniaus universitetą atsirado privačių dailės studijų. 1832–60 Vilniaus bajorų institute veikė K. Rusecko studija, 1856–63 Vilniuje gyvavo privati tapybos akademija. 1866–1915 veikė Vilniaus piešimo mokykla (iš pradžių vadinta Vilniaus amatų ir piešimo mokykla ir tapybos klasėmis), kuriai vadovavo I. Trutnevas. 1893 nuo jos atskilo Amatų skyrius, jis buvo reformuotas į Nemokamas techninio piešimo ir braižybos klases (kartais vadinamos J. Montvilos piešimo klasėmis) amatininkams rengti (iki 1904 vadovavo I. Trutnevas, nuo 1912 – J. Balzukevičius). Po I. Trutnevo mirties Vilniaus dailės draugijos (veikė 1908–15) vicepirmininkas I. Rybakovas prie šios draugijos įsteigė savo vardo piešimo ir dailės mokyklą. Kaune veikiančios piešimo klasės ir kursai 1873 buvo sujungti į Kauno piešimo mokyklą. 1895 Kaune atidarytos N. Leonidovo sekmadieninės techninio piešimo ir braižybos klasės. Visos šios dailės mokyklos veikė iki I pasaulinio karo. 20 a. pirmoje pusėje dailės mokyklų buvo nedaug. Lietuvių dailininkai studijavo Varšuvos dailės mokykloje, Krokuvos dailės akademijoje, Štiglico techninio piešimo mokykloje Sankt Peterburge, A. Ažbe’s dailės mokykloje Miunchene. 1919–20 Vilniuje veikė Piešimo ir tapybos studija (vadovas A. Varnas). 1920 Kaune J. Vienožinskis įsteigė dvimečius Piešimo kursus, kurie 1922 buvo pertvarkyti į Kauno meno mokyklą. Lenkų valdomame Vilniuje 1919–39 universitete veikė Dailės fakultetas; turėjo 4 skyrius: Architektūros (iki 1926), Tapybos, Skulptūros ir Grafikos; buvo mokoma ir taikomųjų specialybių – audimo, knygrišystės ir poligrafijos. Dailiųjų amatų meistrai iki 1940 buvo rengiami amatininkų dirbtuvėse, mokyklose (kryptingiau pradėtos steigti nuo 1926), privačiuose ir valstybiniuose kursuose (1935 jų veikė apie 100). 1940 Kauno meno mokykla reorganizuota į Kauno taikomosios dailės mokyklą (nuo 1941 Kauno taikomosios dailės institutas, 1945–51 Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės institutas). 20 a. antroje pusėje dailės specialistų rengimas išskaidytas į 3 pakopas: pradinę (keturmetės ir vidurinės dailės mokyklos, nuo 10 dešimtmečio – dailės gimnazijos), aukštesniąją (dailės technikumai, nuo 10 dešimtmečio – aukštesniosios dailės mokyklos ir kolegijos) ir aukštąją (dailės institutai, nuo 10 dešimtmečio – ir dailės akademijos). Dailės specialistus rengia Vilniaus dailės akademija (jos padaliniai Kaune, Klaipėdoje, Telšiuose), Kauno kolegija (iki 2001 Kauno aukštesnioji meno mokykla), M. K. Čiurlionio menų, Kauno dailės, Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos, keturmetės dailės mokyklos daugelyje Lietuvos miestų, nemažai privačių dailės mokyklų ir studijų (J. Stauskaitės vaikų ir jaunimo dailės mokykla, dailės studijos – Dailės kalba Vilniuje, I. Mikuličiūtės Kaune, Vaivorykštė Visagine ir kitos).
L: P. Galaunė Vilniaus meno mokykla Kaunas 1928; J. Širkaitė Vilniaus piešimo mokykla ir jos mokiniai / Kultūros istorijos tyrinėjimai t. 3 Vilnius 1997; A. Valiuškevičiūtė Kauno meno mokykla (1922–1940) Vilnius 1997.
2972