dails pãrodos, viešas dailės kūrinių rodymas muziejuose, galerijose, visuomeninėse įstaigose, avangardinio meno – netradicinėje aplinkoje (gamtoje, mieste – aikštėse, gatvėse, kitur). Skatina dailės procesų dinamiką, atlieka šviečiamąją funkciją, iškelia naujus autorius ar dailės reiškinius, reprezentuoja šalies kultūrą. Pagal funkciją būna pažintinės, komercinės ir konceptualios (teminės), pagal periodiškumą – metinės, bienalės, trienalės, kvadrienalės, pagal dalyvių sudėtį – vietinės, nacionalinės ir tarptautinės, pagal mobilumo pobūdį – stacionariosios ir kilnojamosios, pagal dalyvių skaičių – individualios, grupinės, pagal eksponatų pobūdį – bendrosios ir specializuotos (skirtos tam tikroms dailės rūšims, žanrams, kryptims, temoms). Kūrinius parodai atrenka organizacinis komitetas, kuratorius, žiur. Dailės parodos fiksuojamos kataloguose, plakatuose, fotonuotraukose.
Istorinė apžvalga
Dailės parodų ištakos – viešas kūrinių rodymas per visuotines šventes ir kulto apeigas senovės Graikijoje (nuo 6 a. pr. Kr.); ši tradicija tęsta Renesanso epochoje Italijoje (15–16 amžius). 17 a. Olandijoje ir Flandrijoje kūriniai eksponuoti ir pardavinėti mugėse, turguose. Tikrąsias dailės parodas nuo 1653 pradėjo rengti Karališkoji tapybos ir skulptūros akademija Paryžiuje. Nuo 1699 Luvre vykdavo šios akademijos periodinės dailės parodos, vadinamos Salonais. 18 a. reguliarios dailės parodos vyko ir kitose Europos dailės akademijose. 19 a. dailės paroda tapo svarbiausia dailės funkcionavimo visuomeniniame gyvenime forma. Prasidėjus antiakademistiniam sąjūdžiui svaresnę reikšmę įgijo neoficialios (nuo 1863 Nepriklausomųjų salonas Prancūzijoje, nuo 1871 Kilnojamųjų dailės parodų draugijos parodos Rusijoje) arba visuomeninių organizacijų (Secession – nuo 1892 Vokietijoje, nuo 1897 Austrijoje) dailės parodos. Stilių klostymuisi buvo reikšmingos pasaulinės parodos: pirmoji, 1851 surengta Londone, išpopuliarino Viktorijos stilių, 1900 Paryžiaus paroda – art nouveau, 1925 Paryžiaus paroda – art deco, 1937 Paryžiaus paroda – neotradicionalizmą. Ryškiausios 20 a. dailės parodos: Venecijos bienalė (rengiama nuo 1895), San Paulo bienalė (nuo 1951), Documenta Kasselyje (nuo 1955).
Dailės parodos Lietuvoje
Lietuvoje 1806 Vilniaus universitete pradėta periodiškai rengti vieno kūrinio (1806 – P. Smuglevičiaus, 1808 – J. Oleškevičiaus, kita), nuo 1820 – Vilniaus universiteto dailės specialybės studentų parodas. Iki 19 a. vidurio dailės parodos Lietuvoje buvo retos. Veikė uždaros privačios galerijos dvaruose (atvira tebuvo L. Wittgensteino galerija Verkiuose). 19 a. antroje pusėje dailės parodas rengė iš Rusijos į Vilnių caro valdžios atsiųsti inteligentai. Nuo 1871 Vilniaus piešimo mokykloje rengtos periodinės šios mokyklos mokinių dailės parodos. 1876 Vilniuje įkurta Vilniaus dailės kūrinių nuolatinės parodos draugija (surengė tris dailės parodas). Daugiausia dailės parodų buvo vežama iš Rusijos ir Lenkijos. Vilniuje 19 a. pabaigoje lenkų kūrinius eksponavo Ignaco Korwino‑Milewskio privati galerija, 1894 dailės parodų surengė įvairių tautybių Lietuvos dailininkai, 1897 ir 1899 parodose veikė lenkų ir lietuvių skyriai. Dailės parodos rengtos ir Kaune (1895, 1896 sekmadieninių techninio piešimo ir braižybos klasių mokinių, 1899 – pirmoji dailės, senienų ir retenybių). 20 a. pradžioje parodinis gyvenimas suaktyvėjo: iki I pasaulinio karo per metus buvo surengiama po 4–5 dailės parodas. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje lietuvių dailininkai dalyvaudavo parodose Sankt Peterburge, Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje, Zakopanėje, Rygoje, Miunchene. 1907 01 09 Vilniuje atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda. Parodas (apžvalgines, individualias, grupines) rengdavo Lietuvių dailės draugija, Vilniaus dailės draugija.
Nuo 1920 dailės parodas rengė Lietuvių dailės draugija, 1930–35 Kaune – Nepriklausomųjų dailininkų, Ars draugijos, nuo 1935 – Lietuvos dailininkų sąjunga. 1920–40 pagausėjo individualių ir grupinių parodų. Periodiškai kūrinius eksponavo Kauno meno mokyklos (nuo 1925), J. Vienožinskio tapybos studijos (nuo 1931), M. Dobužinskio studijos (nuo 1933) mokiniai. Nuo 1935 tradicinėmis tapo rudens dailės parodos. Pradėtos rengti taikomosios dailės parodos. 1937 įvyko pirmoji lietuvių moterų dailininkių paroda. Lietuvių dailininkai dalyvavo tarptautinėse pasaulinėse parodose (1937 Paryžiuje, 1939 Niujorke ir kitur). Kaune vyko užsienio dailės parodos (latvių – 1926 porceliano, 1927 tapybos, 1933 tapybos ir skulptūros, prancūzų – 1930 grafikos, 1939 įvairių dailės šakų ir kitos).
Po II pasaulinio karo parodas imta rengti reguliariai. 5–6 dešimtmetyje kasmet buvo rengiamos individualios ir grupinės parodos. Nuo 1945 lietuvių dailininkai pradėjo dalyvauti bendrose SSRS dailės parodose. 1967 Vilniuje atidaryti Dailės parodų rūmai tapo šiuolaikinės dailės eksponavimo pagrindine vieta. Nuo 7 dešimtmečio rengtos kasmetinės, proginės (skirtos SSRS, LSSR jubiliejams), teminės parodos, Pabaltijo respublikų trienalės (nuo 1969), šių respublikų ekslibrisų bienalės (nuo 1973), jaunųjų dailininkų parodos Jaunystė (nuo 1979), knygos meno trienalės (nuo 1981; visos Vilniuje). Lietuvių dailė būdavo pristatoma Maskvoje (1960, 1966, 1970, 1980 ir vėliau) ir kituose užsienio miestuose. 8–9 dešimtmetyje per metus Lietuvoje būdavo surengiama iki 300 dailės parodų.
Atkūrus nepriklausomybę atsisakyta ideologizuotų ir periodinių dailės parodų. Nauja tendencija – tradicinės lietuvių dailės naujo tipo teminės dailės parodos (Mitas dabarties tapyboje 1988, kuratorius A. Andriuškevičius, Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982 1997, kuratorė E. Lubytė, Sugrįžusi išeivijos dailė 2000 ir kitos). Tradicinę dailę reprezentavo dailės parodų ciklas Vilniuje Nežinoma 20 a. paskutiniojo dešimtmečio dailė (1999–2000, Lietuvos dailininkų sąjungos projektas). Nuo 1992 Vilniuje Šiuolaikinio meno centras (buvę Dailės parodų rūmai), siekdamas sugretinti šiuolaikinius lietuvių meno reiškinius su vakarietiškaisiais, rengia daugiausia jaunųjų lietuvių ir užsienio menininkų dailės parodas. 20 a. 10 dešimtmetyje įsteigta privačių galerijų, jos t. p. rengia dailės parodas.
2972