dails terãpija, viena meno terapijos sričių, skirta paciento fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti naudojant dailę, kūrybos procesą ir psichoterapinius santykius. Dailės terapija gali būti taikoma socialinėje, pedagoginėje ar medicinos srityse. Sujungdama tiek vizualaus meno, tiek psichoterapijos žinias, dailės terapija gali turėti skirtingų psichoterapinių mokyklų teorinius pagrindus: analitinės, geštalto, egzistencinės ar kitų.
dailės terapija
Dailės terapeutai pasitelkia kūrybinį procesą tam, kad paveiktų, gerintų asmens emocinę savijautą, skatintų asmenybės augimą, kūno ir psichikos integraciją bei socialinę brandą. Dalyvavimas dailės terapijoje suteikia plačias galimybes prisiliesti prie savo prigimtinio, natūralaus kūrybiškumo, atkurti ryšį su vidine savastimi. Šioje terapijoje spalva, linija, simboliais ir vaizdiniais, skirtingomis dailės formomis bei priemonėmis įkūnijami žmogaus jausmai, nuotaikos – visa, ką sunku įvardyti žodžiais. Būtent tai suteikia dailės terapijai transformacijos patyrimą – tai, ką sunku pasakyti žodžiais, gali būti pavaizduota dailės priemonėmis. Nupiešta, pavaizduota mintis, jausmas, idėja padeda sujungti vidinį ir išorinį pasaulį, pamatyti bei priimti save naujai, išgyventi anksčiau nuneigtus, ignoruotus sunkius jausmus ir traumuojančias patirtis.
Terapiniame procese svarbus trišalis santykis, čia nuolatos sąveikauja ir terapijos pagrindu tampa kūrėjas, meninis produktas (piešinys, skulptūra ir t. t.) bei pats terapeutas. Kiekvienas asmuo, dalyvaujantis dailės terapijos sesijoje ir kuriantis meninius produktus, juose atskleidžia savo vidinio pasaulio (dažnai neįsisąmoninto) turinius ir leidžia vidinėms temoms tapti aktualioms, matomoms, įprasmintoms ar tiesiog išsakytoms. Skirtingos dailės priemonės t. p. yra svarbios, nes provokuoja ir palengvina skirtingų emocinių būsenų, pvz., pykčio, liūdesio, raišką. Galimybė transformuoti kūrinį padeda atrasti naujas prasmes, problemos įveikos būdus ir realiame asmens gyvenime. Terapeutas kartu su pacientu interpretuoja sukurtą kūrinį bei susieja atrastas prasmes su realiomis, traumuojančiomis situacijomis.
Dailės terapija gali būti taikoma tiek individualiai, tiek grupėms: vaikams, suaugusiesiems, šeimoms, specialiųjų poreikių asmenims, psichikos ligoniams, t. p. asmeninškai tobulėti siekiantiems sveikiems asmenims, verslo įmonėms, komandos formavimo bei motyvavimo tikslais. Vadovaujant psichologijos ir meno žinių turinčiam terapeutui dailės terapija padeda sumažinti nerimą, depresijos simptomus, traumuojančių patirčių pasekmes, pagerinti asmens santykius bei socialinę adaptaciją, reguliuoti emocijas, didinti sąmoningumą, savirefleksiją.
Meno terapija, kaip ir daugelis tarpdisciplininių sričių, formavosi psichologijos, meno istorijos, filosofijos, psichiatrijos pagrindu. Meno terapijos pradininku laikomas Didžiosios Britanijos menininkas Adrianas Keithas Grahamas Hillas (1895–1977), kuris gydomąja meno galia susidomėjo dar 1938, kai pats sirgo tuberkulioze ir gydėsi sanatorijoje. Meno terapijos terminas pradėtas vartoti 1942, o 1945 A. K. G. Hillas parašė pirmąją meno terapijai skirtą knygą Menas prieš ligą (Art Versus Illness). Būtent A. K. G. Hillo dėka piešimas, lipdyba ir šokiai buvo taikomi kartu su medikamentiniu gydymu, o pati meno terapija buvo įtraukta į pacientų reabilitacijos užsiėmimus. Vėliau dailės, muzikos, judesio terapijos vystėsi kaip atskiros profesijos, o terminas meno terapija apibūdina jų pagrindinių principų panašumą. T. p. visos meno terapijos gali būti taikomos ir kartu, jungiant atskirus vizualinės išraiškos, judesio bei muzikavimo elementus. Atlikta daug tyrimų, kurie analizuoja ir aptaria dailės terapijos, kaip vizualinės terapijos, naudą ne tik emocijoms, mintims, gyvenimo kokybei, bet ir smegenų veiklai bei kūnui.
Dailės terapija Lietuvoje
Pirmieji dailės terapija susidomėjo psichologai 20 a. 9 dešimtmetyje. Ieškota alternatyvaus ar papildančio terapinio kontakto su tokiomis asmenų grupėmis, kurioms tradicinė, kalbėjimu paremta terapija netiko ar buvo nepakankama. Visų pirma tai vaikai, neįgalieji, psichinėmis bei priklausomybių ligomis sergantys asmenys. Dailės terapija domėjosi ne vien psichologai. Keičiantis požiūriui į specialiųjų poreikių žmones, reabilitacinėse, klinikinėse, specialaus ugdymo įstaigose buvo įkurtos meno studijos. Tai suaktyvino dailės terapijos taikymą, atsirado naujų jos taikymo sričių, į šį darbą įsitraukė dailininkai profesionalai, pedagogai, menotyrininkai, specialieji pedagogai, socialiniai darbuotojai ir kiti. Dauguma specialybės pradininkų buvo dailės pedagogai, o tai lėmė humanistinės pakraipos dominavimą tarp Lietuvos dailės terapeutų.
1997 įsteigta Lietuvos dailės terapijos taikymo asociacija (LDTTA, nuo 2017 Lietuvos dailės terapijos asociacija, LDTA), kurios tikslas buvo suvienyti šioje srityje dirbančius žmones, siekti, kad dailės terapijos specialybė atsirastų ir Lietuvoje.
Asociacijos nariais tapo skirtingų profesijų praktikai: dailės pedagogai, psichologai, psichiatrai, socialiniai darbuotojai, specialieji pedagogai. Dauguma jų dailės terapijos žinių įgijo iš Jungtinės Karalystės bei Jungtinių Amerikos Valstijų dailės terapijos praktikų bei mokytojų.
2014 dailės terapijos profesija pagaliau buvo oficialiai įteisinta, o sveikatos apsaugos ministerija patvirtino profesinius kvalifikacinius reikalavimus meno terapeutui. 2013 rugsėjį Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir Vilniaus dailės akademijoje pradėtos vykdyti pirmosios tarpuniversitetinės dailės terapijos magistrantūros studijos.
3261