dailtyra, menotyros šaka – humanitarinis mokslas, tiriantis dailę, dizainą, naujas meno šakas (videomeną, kompiuterinį meną ir kita), t. p. ir architektūrą. Dailėtyra grindžiama filosofija ir estetika, remiasi istorijos, archeologijos, etnografijos, psichologijos, tiksliųjų mokslų duomenimis. Susijusi su architektūrologija, muziejininkyste, kultūros paminklų apsauga. Dailėtyrą sudaro dailės istorija, dailės teorija ir dailės kritika. Dailės istorija tiria pasaulio ir atskirų tautų dailės raidą, jos priklausomybę nuo istorinių aplinkybių, dailės ryšį su kitomis meno rūšimis, analizuoja dailininkų veiklą, kūrybą, kūrinių stilių, jų atsiradimo istorines ir kultūrines sąlygas. Dailės istorikai kūrinius grupuoja į kryptis, sroves, mokyklas. Dailės teorija tiria dailės rūšių ir žanrų bendruosius dėsningumus ir ypatybes. Skirstoma į normatyvinę ir retrospektyvinę. Normatyvinė dailės teorija atspindi konkretaus laikotarpio dailės normas, požiūrį į dailės kryptis, stilius, žanrus, menines priemones, medžiagas ir kita, remiasi laikotarpio estetinėmis pažiūromis ir mokslo laimėjimais (anatomija, geometrija, fizika, chemija). Retrospektyvinė dailės teorija analizuoja bendruosius dailės istorijos dėsningumus – dailės esmės, prigimties, meninės raiškos ir funkcionavimo konkrečiais istorijos laikotarpiais klausimus. Dailės kritika remdamasi normatyvine dailės teorija ir subjektyviu kritiko požiūriu nagrinėja bei pristato visuomenei konkretaus laikotarpio dailės reiškinius – kryptis, tendencijas, atskirų dailininkų kūrybą. Dažnai būna laisvo, eseistinio rašymo stiliaus.
Istorinė apžvalga
Dailėtyros pradmenų būta antikoje (Aristotelio, Platono, Polikleito, Herodoto, Vitruvijaus, Plinijaus vyresniojo darbai, nagrinėjantys dailės kūrinių normatyvumo ir estetinius kriterijus). Universalumu ir vientisumu pasižymėjo Azijos šalių veikalai apie architektūrą ir meną: Čitralakšana (pirmieji amžiai po Kristaus), Šilpašastra (5–12 a.), Manasara (11 a.) Indijoje, Se He (5 a.), Van Vej (8 a.), Go Si (11 a.) traktatai Kinijoje. Viduramžiais Europoje požiūrį į meną lėmė scholastinė pasaulėžiūra. Renesanso epochoje dailėtyra plėtota traktatuose (Piero della Francescos, Leonardo da Vinci, A. Dürerio, L. Ghiberti, F. Brunelleschi), dailininkų biografijose (F. Villani, C. Cennini, P. Manetti, C. van Manderio), dailės teorijos idėjos buvo platinamos laiškuose, straipsniuose. Italų architektas, dailininkas ir biografas G. Vasari, kuris parašė veikalą Žymiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai (Le vite de’più eccelenti architetti, pittori, et scultori italiani 1550, antras papildytas leidimas 1568), laikomas dailės istorijos pradininku. 18 a. antroje pusėje dailėtyra tapo savarankišku humanitariniu mokslu. Prie jos formavimosi prisidėjo vokiečių istorikas J. J. Winckelmannas, kuris veikale Senovės meno istorija (Geschichte der Kunst des Altertums 1764) pateikė senovės graikų dailės istoriją kaip nuoseklią stiliaus raidą, t. p. D. Diderot, G. E. Lessingas. D. Diderot, kuris 18 a. antroje pusėje parašė vienas pirmųjų Karališkosios tapybos ir skulptūros akademijos parodų (Salonų) recenzijas, laikomas dailės kritikos pradininku. 1813 Göttingeno (Vokietija) universitete atidaryta pirmoji dailėtyros katedra. 19 a. viduryje dailėtyra tapo akademinių studijų objektu, kartu su periodine spauda suklestėjo dailės kritika. Tuo metu atskirų tautų meno istorija pradėta traktuoti kaip bendro proceso reiškinys ir suskirstyta periodais. Formavosi dailėtyros tyrimo metodai. K. F. von Rumohras (Vokietija, 1785–1843) pagrindė šaltinių kritikos ir faktografinį metodą, paremtą dailės istorijos faktų analize, J. Chr. Burckhardtas (Šveicarija, 1818–97) – istorinį kultūrinį metodą, siejantį dailės raidą su laikotarpio istorinėmis kultūrinėmis aplinkybėmis, G. Morelli (Italija, 1816–91) – atribucijos metodą, leidžiantį nustatyti kūrinio autorių, dailės mokyklą, epochą, sukūrimo datą pagal siužeto ir vaizdo traktavimo analogijas, cheminę ir fizinę kūrinio analizę. 19 a. 5 dešimtmetyje prancūzų mokslininkai įtvirtino ikonografiją, nagrinėjančią dailės personažų ir siužetų vaizdavimo taisykles, 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje H. Wölfflinas (Šveicarija, 1864–1945) ir A. Rieglis (Austrija, 1858–1905) – formalųjį metodą, grįstą formos sandaros ir jos interpretacijos tyrimais, 20 a. pirmoje pusėje A. Warburgas (1866–1929) ir E. Panofsky (1892–1968) – ikonologiją, atskleidžiančią dailės kūrinio prasmę istoriniame ir kultūriniame kontekste. Dailės teorija kaip mokslas formavosi 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje veikiama to meto filosofijos, estetikos, psichologijos. 20 a. avangardinių meno krypčių ir srovių atstovų manifestuose dažnai reikštos naujos dailės teorijos idėjos. 20 a. antroje pusėje dailėtyra telkė dėmesį į anksčiau menkaverčiais laikytus dailės reiškinius (eklektiką), kryptis (istorizmą, moderną, art deco), meno proceso marginalijas (nežymių dailininkų ir amatininkų kūrybą, masinės kultūros apraiškas), nežinomų kūrėjų (nonkonformistinių Sovietų Sąjungos, Azijos šalių dailininkų ir kitų) reabilitavimą, postmodernistinių meno šakų analizę. Kas keli dešimtmečiai perrašoma dailės istorija papildoma naujais duomenimis ir traktuotėmis.
Dailėtyra Lietuvoje
Lietuvoje dailėtyros pradmenys susiję su 18 a. pabaigoje Vilniaus universitete įsteigtomis Piešimo ir tapybos (1797), Raižybos (1805) katedromis, J. Saunderso paskaitomis apie architektūros ir dailės raidą, literatūros istorijos, retorikos ir estetikos kursuose gvildentomis meno teorijos problemomis. 19 a. straipsnių bei kraštotyros knygų apie lietuvių liaudies meninę kūrybą parašė S. Daukantas (Būdas 1845), A. H. Kirkoras, J. I. Kraszewskis, L. A. Jucevičius, V. Sirokomlė, C. Ripa ir kiti autoriai. Lenkijoje E. Rastawieckio, J. Kołaczkowskio, Z. Glogerio išleistuose enciklopediniuose leidiniuose aprašyti ir lietuvių dailininkai bei architektūros vertybės. 20 a. pradžioje nacionalinė dailėtyra plėtojosi kartu su lietuvių periodika ir joje skelbiamais straipsniais apie draugijas, parodas (ypač po pirmųjų lietuvių dailės parodų), tautodailę, dailės aktualijas. Lietuvių dailės draugijos pastangomis buvo išleistas A. Jaroševičiaus albumas Lietuvių kryžiai (1912) su J. Basanavičiaus įvadu. 3–4 dešimtmetis – naujas dailėtyros raidos etapas; ji įgijo mokslo disciplinos statusą. Atsirado profesionalių užsienyje studijavusių dailėtyrininkų, dailės problemas gvildenančių entuziastų, daugiausia dailininkų – I. Šlapelis, P. Galaunė, A. Rūkštelė, J. Vienožinskis, H. Kairiūkštytė‑Jacinienė, M. Vorobjovas, J. Grinius, M. Dobužinskis, A. Valeška, V. Bičiūnas, A. Tamošaitis. Periodikoje buvo skelbiami straipsniai apie Vakarų šalių ir Lietuvos dailės raidą, tautiškumo ir modernumo santykį lietuvių dailėje, pristatomos parodos, žymesnių dailininkų kūryba. Svarbesnės tuo metu išleistos knygos: K. Jasėno Visuotinė meno istorija (3 tomai 1923–38), A. Rūkštelės Lietuvių tautodailė (1929), P. Galaunės Lietuvių liaudies menas (1930), H. Kairiūkštytės‑Jacinienės Pažaislio vienuolynas ir jo meninės vertenybės (1930), A. Tamošaičio sudaryta leidinių serija Sodžiaus menas (8 knygos 1931–39), J. Baltrušaičio Visuotinė meno istorija (tomas 1 1934, tomas 2 1939), J. Griniaus Vilniaus meno paminklai (1940), M. Vorobjovo Vilniaus menas (1940).
Po II pasaulinio karo diegta ideologizuota sovietinė dailėtyra. Palankesnės sąlygos tyrimams susiklostė tik 7 dešimtmetyje. 7–9 dešimtmetyje prie dailėtyros plėtotės prisidėjo S. Abramauskas, T. Adomonis, A. Andriuškevičius, S. Budrys, K. Čerbulėnas, V. Drėma, P. Gudynas, A. Jankevičienė, L. Jasiulis, G. Jasiulienė (Kęstutytė), N. Kitkauskas, G. Kliaugienė, I. Korsakaitė, I. Kostkevičiūtė, V. Liutkus, M. Matušakaitė, S. Mikulionis, S. Pinkus, V. Rimkus, A. Savickas, N. Tumėnienė, J. Umbrasas, G. Vaitkūnas, A. Valiuškevičiūtė, Z. Žemaitytė ir kiti. Jie publikavo mokslinius straipsnius, leido monografijas, sudarė katalogų, recenzavo parodas, kūrė dailėtyros terminiją. Išleista knygų serijų: XX a. lietuvių dailės istorija (tomas 1 1982, tomas 2 1983, tomas 3 1990), Lietuvių grafika (1960–85), Skulptūra (1961–74), Tapyba (1966–87), Taikomoji dekoratyvinė dailė (1965–80), Lietuvos gobelenas (1983, sudarė D. Rekertaitė‑Načiulienė), albumų serija Lietuvių liaudies menas (1956–90).
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę atsirado naujų dailėtyros perspektyvų. 1992 Vilniaus dailės akademijoje įsteigta jungtinė (kartu su Kultūros ir meno institutu bei Vilniaus Gedimino technikos universitetu) dailėtyros ir architektūros doktorantūra. Dailėtyros tyrimų centrais tapo iš Istorijos instituto Menotyros sektoriaus išsirituliojęs Kultūros ir meno institutas (veikė 1990–2001), nuo 2002 – Kultūros, filosofijos ir meno institutas, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas (įkurtas 1994), Soroso šiuolaikinio meno centras (įkurtas 1992, nuo 2000 – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Šiuolaikinės dailės informacijos centras), dailės muziejai, aukštosios mokyklos (Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas), rengiančios dailėtyros ir architektūros daktarus. Nuo 1993 Lietuvoje veikia Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA, centras Paryžiuje) Lietuvos skyrius, 1997 įsteigta Lietuvos dailės istorikų draugija. Rengiamos tarptautinės ir nacionalinės dailėtyros konferencijos, seminarai, lietuvių dailėtyrininkai dalyvauja užsienio renginiuose, skelbia straipsnius užsienio leidiniuose.
Dailėtyrininkai, rinkdamiesi tyrimų objektus, temas, metodologiją, siekia aprėpti dėl politinių ir ideologinių apribojimų sovietų okupacijos metais mažai analizuotas sritis (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, 19 a. dailę, bažnytinę dailę, naujausias Vakarų dailės kryptis ir jų sąsajas su šiuolaikine lietuvių daile). 10 dešimtmetyje išleista I. Korsakaitės, V. Drėmos, I. Kostkevičiūtės, Z. Žemaitytės, R. Janonienės, V. Liutkaus ir kitų autorių monografijų apie dailininkus. 1997 atnaujinta periodinio almanacho Dailė (ėjo 1960–91), nuo 2001 serijos Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai (ėjo 1969–94), leidyba. Išėjo dailėtyros terminiją norminantis Dailės žodynas (1999, atsakingoji redaktorė J. Mulevičiūtė), Lietuvos architektūros istorija (tomas 1 1988, tomas 2 1994, tomas 3 2000). Dailės muziejuose parengta katalogų (sudarytojai O. Mažeikienė, V. Gasiūnas, L. Bialopetravičienė ir kiti), išleista Kultūros paminklų enciklopedija (tomas 1 1996, tomas 2 1998), Lietuvos sakralinės dailės katalogas (tomas 1: knyga 1 1996, knyga 2 1997, knyga 3 1998, knyga 4 2000). Išleista T. Adomonio ir K. Čerbulėno (tomas 1 1987), T. Adomonio ir N. Adomonytės Lietuvos dailės ir architektūros istorija (tomas 2 1997), dailės sritis ir tarpsnius apibendrinančios monografijos: J. Galkaus Senasis Lietuvos plakatas 1862–1944 (1997), M. Matušakaitės Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje (1998), J. Liškevičienės XVI–XVIII a. knygų grafika. Herbai senuosiuose Lietuvos spausdiniuose (1998), J. Adomonio Keramikos menas (1998), A. Širmulio Lietuvių liaudies memorialiniai paminklai (1999), I. Kuizinienės XVI–XVIII a. gobelenai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (2000), J. Mulevičiūtės Modernizmo link: Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940 (2001) ir kitos. Dailės kritikos knygų parašė A. Andriuškevičius Lietuvių dailė: 1975–1995, 1997, 72 lietuvių dailininkai – apie dailę (1998; pastarosios sudarytojas), išleisti G. Kliaugienės Straipsniai (1999). Istorinės ir šiuolaikinės dailės tyrinėjimų straipsnių rinkiniuose ir periodikoje paskelbė A. Aleksandravičiūtė, R. Žukienė, A. Dapkutė, R. Dubinskaitė, E. Grigoravičienė, L. Jablonskienė, A. Jankevičienė, G. Jankevičiūtė, R. Janonienė, I. Korsakaitė, L. Kreivytė, L. Laučkaitė, J. Liškevičienė, N. Lukšionytė, R. Malašauskas, G. M. Martinaitienė, J. Mulevičiūtė, A. Narušytė, M. Paknys, A. Paliušytė, R. Pileckaitė, T. Račiūnaitė, D. Ramonienė, V. Rimkus, R. Stankevičienė, H. Šabasevičius, J. Širkaitė, S. Trilupaitytė, J. Valatkevičius, B. R. Vitkauskienė. Išeivijos dailėtyroje reiškėsi: Jungtinėse Amerikos Valstijose – J. Baltrušaitis (1903–88), J. Gimbutas, S. Goštautas, J. Grinius, P. Jurkus, A. Kezys, J. Okunis, J. Prunskis, J. Puzinas, P. Reklaitis, A. Rūkštelė, M. Šileikis, A. Valeška, Kanadoje – poetas H. Nagys, A. Tamošaitienė, A. Tamošaitis, Australijoje – G. Kazokienė.
dailės istorija; dailės teorija; dailės kritika
L: L. Laučkaitė Lietuvos dailė XX a. paskutiniojo dešimtmečio dailėtyros leidiniuose / Menotyra 2000 nr. 4; U. Kultermann Geschichte der Kunstgeschichte Wien–Düsseldorf 1966; A. Richard La critique d’art Paris 1968.
2972