dailidės

daildės, amatininkai – medinių pastatų statytojai.

Lietuvoje dailidės, keliaudami po apylinkes, statė trobesius, daugiausia gyvenamuosius namus (žodis dailidė turėjo statytojo reikšmę, pateko į slavų ir kitas kalbas). Žemaitijoje juos vadino meistrais, Suvalkijoje – kirtėjais (kirviu iškapodavo sąsparas). Iki lentpjūvių išplitimo sienojai buvo aptašomi kirviu ir plačiaašmeniu skliutu. Kiti dailidžių įrankiai: pjūklas, kaltas, grąžtas, svambalas, matas, kampainis. 19 a. antroje pusėje ir 20 a. pirmoje pusėje dailidės ręsdavo pastatų sienas, sukeldavo gegnes, sudėdavo grindis ir lubų sijas, 20 a. paplitus dvišlaičiams stogams, apkaldavo lentomis skydus. Šeimininkui užsakius dailidės įrengdavo namą. Žemaitijos ūkininkai duris ir langus kartais pasidirbdindavo iš anksto, dailidės juos tik sustatydavo.

Ignaco Mauricijaus Ščedrovskio estampas Dailidės, stikliai ir dažytojai (1925; © Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)

Salako miestelio dailidės stato Salake Vadeišos namą (apie 1930; © Zarasų krašto muziejus)

20 a. dailidė turėjo padėjėjų ir mokinių, vadinamų gizeliais, gižais, meistriukais. Šeimininkas tardavosi su dailide, o šis – su darbininkais. Klaipėdos krašte dailidžių darbams atlikti būdavo surašoma sutartis (dviem egzemplioriais). Kol statydavo trobesius, dailidė ir darbininkai gyvendavo pas užsakovą. Žemaitijoje meistrą valgydino nuo darbininkų atskirai. Surentus pirmąjį namo vainiką, taip pat sukėlus gegnes (darbininkai ant jų pakabindavo iš žolynų nupintą vainiką kartu su mediniais įrankiais: kirviu, pjūklu, kampainiu) šeimininkas ir darbininkus vaišindavo skanesniais užkandžiais, degtine.

Kuriantis kolūkiams dailidės buvo įjungti į statybos brigadas, vėliau – statybos organizacijas.

2691

-dailidė