dailióji tekstlė, taikomosios dekoratyvinės dailės šaka – unikalūs, rankų darbo tekstilės kūriniai. Apima dailininkų suprojektuotus ir išaustus utilitarius tekstilės dirbinius (audinius interjerams, drabužiams), sienų ir grindų kilimus bei konceptualius parodinius kūrinius.
Dailioji tekstilė kuriama iš natūralaus (vilnos, medvilnės, šilko, linų, džiuto, kanapių, bemerijos, kenafo) ir dirbtinio pluošto, modernioji – ir iš netekstilinių medžiagų (popieriaus, plastiko, medžio, metalo, stiklo ir kita). Dailioji tekstilė grupuojama pagal paskirtį (grindų kilimas, sienų pano ir kita), plastines kūrinio savybes (lygaus paviršiaus, reljefinė, trimatė), atlikimo techniką (austinė, rištinė, aplikacija, pintoji, mišriosios technikos, tapytinė, margintoji, siuvinėtoji, gobelenas, kilimas, pinikai, rištinis kilimas, siuvinėjimas). Marginama batikos, spaudžiamąja (per trafaretą arba nuo medžio ar vario plokščių), raišiojamąja (shibori, ikat, plangi), ėsdinimo (raštui gauti jau nudažytas paviršius veikiamas rūgštimi) technikomis.
austas sienos kilimėlis iš senovės Egipto (vilna, linas, 4 a., Berlyno valstybiniai muziejai)
Istorinė apžvalga
Dailiosios tekstilės raida susijusi su laikotarpio dailės stiliumi ir meninėmis tendencijomis. Dailioji tekstilė atsirado paleolite. Plonomis drobėmis garsėjo senovės Egiptas, 3–8 a. ten gyvenę koptai – gobelenais. Mesopotamijos amatininkai laikomi spalvotojo siuvinėjimo pradininkais. Senovės Artimuosiuose Rytuose buvo audžiami rištiniai kilimai. Antikos laikų dailioji tekstilė ir audimo technika ilgainiui sumenko.
liturginio drabužio iš Bizantijos fragmentas (šilkas, siuvinėtas aukso ir sidabro gijomis, 14–15 a., Ginklų rūmai Maskvoje)
Dailioji tekstilė itin suklestėjo Bizantijoje, kur nuo 6 a. buvo auginami šilkverpiai ir audžiami puošnūs šilko audiniai. Romaniniu laikotarpiu Vokietijoje, Prancūzijoje ir Skandinavijos šalyse pagal sienų tapybos ir knygų miniatiūrų pavyzdžius austi gobelenai. Anglijoje, vėliau ir kitur Europoje, išplito siuvinėjimas auksu (vadinamas Opus Anglicanum) – siuvinėtos sudėtingos daugiafigūrės scenos (70 m ilgio, 0,5 m aukščio vadinamasis karalienės Matildos kilimas iš Bayeaux katedros Prancūzijoje, 11 amžius). Gotikos laikotarpiu Prancūzijoje, Burgundijoje, Flandrijoje austi gobelenai, kuriuose vaizduotos poemų, riterių romanų, šventųjų gyvenimo, istorinės ir mitologinės scenos; garsėjo Paryžiaus (meistras N. Batailleʼis), Arraso (P. Feré), Tournai (P. Grenier) gobelenų dirbtuvės.
lovos baldakimo audeklo iš Prancūzijos fragmentas (atlasas, aplikacija, siuvinėjimas, apie 1550)
Renesanso dailiajai tekstilei būdinga erdvinė ir tapybinė perspektyva, plastinė modeliuotė, tie patys kaip tapyboje kompozicijos principai. Gobeleno raidai buvo svarbi Rafaelio kūryba (10 kartonų ciklas Apaštalų darbai 1515–17, gobelenai 1517–19 išausti P. van Aelsto manufaktūroje Briuselyje). Kartonus gobelenams kūrė italai G. Romano, B. Dossi, C. Tura, F. Ubertini, vokiečiai A. Düreris, M. Schongaueris, L. Cranachas, flamandai P. Metras, J. van Roome’as, B. van Orley, P. ir W. Pannemakeriai. Buvo siuvinėjamos panašios į tapybą (akupiktūra) arba į skulptūrą (vadinamoji akuskulptūra) siužetinės kompozicijos.Baroko laikais klestėjo visų rūšių dailioji skulptūra: gobelenai (ypač Gobelinų, Feletino, Beauvais manufaktūrų Prancūzijoje, Briuselio ir Briugės manufaktūrų Flandrijoje), prabangūs šilkiniai audiniai, nėriniai (Liono Prancūzijoje, Italijos, Ispanijos). Barokinių gobelenų suprojektavo Ch. Le Brunas, P. P. Rubensas. Rokoko laikotarpiu gobelenų reikšmė interjeruose sumenko, tačiau padidėjo dekoratyvinių audinių poreikis (gobelenų ir kitokių audinių projektų Prancūzijoje sukūrė J.‑B. Oudry, F. Boucher, J. B. Huet, J. B. Le Prince’as, J.‑H. Fragonard’as, Ispanijoje – F. J. de Goya).
Briuselio manufaktūros darbo špaleris Šv. Jonas Krikštytojas (vilna, siuvinėta aukso ir sidabro gijomis, 16 a., Puškino vaizduojamosios dailės muziejus Maskvoje)
Klasicizmo laikotarpiu dailiosios tekstilės raštai tapo taisyklingesni, smulkesni, įgavo natūralizmo bruožų. 19 a., išaugus tekstilės pramonei, dailioji tekstilė prarado unikalumą, tapo stilistiškai įvairi ir nelygiavertė. 19 a. viduryje Anglijoje, vėliau kitose Europos šalyse, kilus menų ir amatų sąjūdžiui, bandyta atgaivinti senąsias tradicijas ir technikas. 20 a. pradžioje būrėsi dailiųjų amatų draugijos, kurios studijavo liaudies meno paveldą, bandė pritaikyti jo formas ir techniką naujiems dirbiniams. 2–4 dešimtmetyje Prancūzijoje J. Lurçat ir jo sekėjai atgaivino specifiką praradusią gobeleno techniką. 20 a. antroje pusėje susidomėta egzotiškų kraštų dailiąja tekstile. 1962 pradėtos rengti tarptautinės Lozanos tekstilės bienalės, 1975 – Lodzės tekstilės trienalės, kurios prisidėjo prie avangardinės raiškos paplitimo. Atlikimo technika tapo plastinės raiškos priemone, o dailioji tekstilė – neatsiejama modernaus meno dalimi, kurią su tradicine dailiąja tekstile sieja medžiaga, technika arba raiškos principai.
persų kilimas (vilna, rištinė technika, 17 a. pabaiga arba 18 a.)
Dailioji tekstilė Lietuvoje
Lietuvoje seniausi tekstilės dirbiniai žinomi iš neolito (audiniai). Lietuvių liaudies audiniai buvo skirti aprangai, buičiai ir dekoratyviniams tikslams. Austi iš linų ir vilnos drobiniu, ruoželiniu ir atlasiniu būdais, raštas buvo renkamas, kaišomas, siuvinėjamas, peltakiuojamas, aplikuojamas. Nuo 16 a. magnatų dvaruose (16 a. Koniecpolskiams, vėliau Potockiams priklausančiuose Broduose, Galicija, Radvilų dvaruose, Myriuje, Nesvyžiuje, Slucke, dabar Baltarusija, ir Kamenece, dabar Ukraina, Oginskių – Slanime, Tyzenhauzo 18 a. įsteigtose karališkose audimo dirbtuvėse Gardine) buvo audžiami rištiniai kilimai, ornamentiniai ir siužetiniai gobelenai, kontušo juostos. 18 a. pabaigoje–19 a. šios manufaktūros uždarytos. Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose buvo įsteigtos iš dalies mechanizuotos dailiosios tekstilės dirbtuvės, kurių dirbiniai konkuravo su Lenkijos ir Rusijos dailiosios tekstilės dirbiniais.
Vilniaus stalių cecho vėliava (šilkinis ripsas, drobė, siuvinėta sidabro ir aukso gijomis, 17 a. pirma pusė, Lietuvos nacionalinis muziejus)
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje veikė dvarininkų ir pramonininkų finansuojamos audyklos (Birutė Šėtos valsčiuje), liaudies audiniai buvo eksponuojami žemės ūkio parodose Lietuvos miestuose. 20 a. 2–4 dešimtmetyje dailiąją tekstilę kūrė Anastazija ir Antanas Tamošaičiai bei jų privačių dirbtuvių Ąžuolų Būdoje (įkurtos 1934) audėjos. 1940 Kauno meno mokyklą pertvarkius į Kauno taikomosios dailės mokyklą (nuo 1941 institutas) joje atidaryta audinių studija.
Po II pasaulinio karo padaugėjo dailininkų tekstilininkų, dailioji tekstilė tapo įvairi stilistiškai ir techniškai. Dailioji tekstilė buvo eksponuojama bendrose dailės ir tekstilės parodose. Dailiosios tekstilės kūrinius imta komponuoti atsižvelgiant į interjero stiliaus ir estetikos reikalavimus. 7 dešimtmetyje paplitę gobelenai dažnai kurti specialiai visuomeniniams interjerams. 6–9 dešimtmetyje jų sukūrė J. Balčikonis, V. Daujotas, M. Dūdienė, S. Giedrimienė, F. Jakubauskas, R. A. Jasudytė, Z. Kalpokovaitė‑Vogėlienė, D. Kvietkevičiūtė, M. Levitan‑Babenskienė, A. Mironaitė, B. Valantinaitė‑Jokūbonienė ir kiti.
V. Kirvelienė. Žiemos laukas (medvilnė, sintetinis pluoštas, metalas, pušų spygliai, mišri technika, 2001; © LATGA, 2020)
Atkūrus nepriklausomybę ir nustojus meninį gyvenimą reglamentuoti pagal griežtas taisykles, dailiosios tekstilės formos ieškojimai nesiskiria nuo viso postmodernistinio meno, kūriniuose derinamos įvairios raiškos priemonės, netekstilinės medžiagos, jie pasižymi konceptualiu turiniu. Padidėjo dailiosios tekstilės prestižas, pradėti rengti tarptautiniai simpoziumai bei parodos Vilniuje (lino nuo 1992, veltinio nuo 1998) ir Kaune (tarptautinės tekstilės parodos 1997, 1999, 2001). Dailiąją tekstilę kuria vyresniosios ir jaunesniosios kartos dailininkai (E. G. Bogdanienė, Z. I. Dargienė, S. Giedrimienė, F. Jakubauskas, L. Jonikė, Z. Kalpokovaitė‑Vogėlienė, L. Oržekauskienė, J. Petruškevičienė, M. Sinkevičienė ir kiti).
tekstilė
adinuke siuvinėto dirbinio fragmentas (medvilnė, 19 a. antra pusė, Lietuvos nacionalinis muziejus)
L: I. Jedzinskaitė-Kuizinienė XVI–XVIII a. gobelenai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Vilnius 2000; A. Kuenzi La nouvelle tapisserie Genève 1973; E. Sakhai The Story of Carpets London 1993; 5000 Years of Textiles London 1995.
2972