dainà, poezijos ir muzikos kūrinys. Įvairių tipų dainos dar turi ir savo pavadinimus (baladė, himnas, lopšinė ir kita). Skiriamos liaudies ir autorinės dainos. Tarpinę vietą užima liaudies dainų harmonizacijos.
Liaudies dainos, jų klasifikacija
Liaudies dainos – viena seniausių ir gausiausių įvairių tautų folkloro dalių. Dainos turi daugiaamžę tradiciją, yra susijusios su įvairiomis žmogaus gyvenimo ir veiklos sritimis. Jų raidą lėmė konkrečios tautos gyvavimo sąlygos, savita etninė kultūra, tautinio charakterio ypatybės. Liaudies dainos skirstomos pagal paskirtį ir tematiką (apeiginės, darbo, karo, vestuvių ir kita), faktūrą (vienbalsės ir daugiabalsės), poetinį vaizdavimo būdą (epinės, lyrinės epinės, lyrinės, lyrinės draminės) ir kitus kriterijus. Lyrikos ir vokalinės muzikos jungties užuomazgų būta jau gentinės gimininės visuomenės laikais. Daugumoje liaudies dainų išliko gentinės gimininės bendruomenės žmonių pasaulėjautos atspindžių.
Liaudies dainų susiklostymas, bruožai
Seniausios yra apeiginės, ypač kalendorinės, ir darbo dainos. Vėliau susiklostė neapeiginės – šeimos gyvenimo, socialinės tematikos (kareivių, darbininkų) dainos. Seniausios liaudies dainos yra vienbalsės monofoninės (arabų, indų, kinų, japonų; monofonija) ir antifoninės (estų, suomių, gruzinų). Daugiabalsės liaudies dainos gali būti heterofoninės (kinų, japonų; heterofonija), burdoninės (albanų, latvių; burdonas), polifoninės (slavų, gruzinų, Balkanų tautų, baltų; polifonija) ir homofoninės harmoninės (austrų, vokiečių). Daugelio tautų liaudies dainų melodijos pagrįstos natūraliosiomis dermėmis. Pentatonika be pustonių būdinga kinų, japonų dainoms. Savitas dermines sistemas (mugamus, makamus, ragas) turi arabų, azerbaidžaniečių, uzbekų, tadžikų, indų dainos. Labai įvairi liaudies dainų melodijų ritminė sandara: epinių dainų ritmas laisvas arba turi pastoviai pasikartojančių ritminių schemų, lyrinių dainų – laisvas arba kintamas, šokių dainų – akcentinis. Ritmas ypač svarbus ispanų, Indijos, Afrikos tautų liaudies dainų elementas. Kai kurių Afrikos tautų dainos poliritmiškos (poliritmija) ir polimetriškos (polimetrija). Liaudies dainų melodijos gali būti 1 eilutės (kai kurios vaikų, darbo dainos), posminės (Europos tautų dainoms būdinga ketureilė strofa), siuitos pobūdžio (persų, arabų makamai). Įvairus liaudies dainų atlikimo stilius, pvz., Afrikos tautų, korėjiečių, Tolimųjų Rytų tautų dainoms būdingas glissando, balso vibracija, mongolų, šveicarų, tiroliečių – falcetas.
1352
Liaudies dainų harmonizacijos
19 a.–20 a. pradžios liaudies dainos buvo harmonizuojamos vartojant nesudėtingas klasicistinės, romantinės muzikos raiškos priemones, nenutolstant nuo jų melodikos ir formos. Pirmųjų lietuvių liaudies dainų harmonizacijų (balsui su fortepijonu) autoriai – F. W. Rauschningas (1815), A. Sowińskis (1830). Vėliau liaudies dainas yra harmonizavę (dažniausiai chorui) lietuviai muzikos mėgėjai V. Kudirka, L. Ereminas, Vydūnas ir kiti. Liaudies dainas harmonizavo ir daugelis 20 a. lietuvių kompozitorių (ypač meniškos M. K. Čiurlionio, Č. Sasnausko, J. Naujalio, S. Šimkaus, J. Gruodžio, V. J. Jakubėno, K. V. Banaičio harmonizacijos). Nuo 20 a. viduryje harmonizuotose, išplėtotose lietuvių liaudies dainose vartojamos naujos muzikos priemonės (netercinė harmonija, polidermija, politonalumas, poliharmonija, dodekafonija), dažnai fortepijono ar kamerinio ansamblio, kartais simfoninio orkestro akompanimentas. Meniškai reikšmingi F. R. Bajoro vokaliniai ciklai, pagrįsti įvairių žanrų autentiškomis lietuvių liaudies dainų melodijomis (Talalinės, Vaikų dainos, Vestuvių dainos, Dzūkų dainos).
2309
1352
Autorinės dainos
Autorinių dainų pagrindiniai žanrai – kamerinė daina (skirta soliniam arba ansambliniam koncertiniam atlikimui), chorinė daina, estradinė daina. Autorinių dainų ištakos yra folklore. Iš pradžių jos, kaip ir liaudies dainos, buvo proginės.
Autorinių dainų raida iki 19 amžiaus
Autorinės dainos žanras klostėsi jau antikoje, kai poezija ir muzika gyvavo sinkretiškai (dainių kuriamos ir atliekamos odės, himnai, epinės, užstalės ir kitos dainos). 12–13 a. autorinės dainos žanro raidai įtakos turėjo trubadūrai, truverai, minezingeriai, kuriantys monofonines balades, rondo, šansonas, albas, vireles ir kitas dainas. Jų kūryboje klostėsi pagrindiniai dainos žanro kompoziciniai principai (strofinė struktūra, simetriška forma, akcentinis metras, mažoro dermė), kuriuos ištobulino vėlesnių laikų Vakarų Europos kompozitoriai. 15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje pasaulietinėje muzikoje vis labiau įsigalint mažoro dermei, homofoninei faktūrai, susiklostė nauji dainos žanrai – homofoninė frotola, vilanela ir sonetas Italijoje, viljansikas Ispanijoje, polifoninė šansona Prancūzijoje. Vėliau išpopuliarėjo daugiabalsių kūrinių (pvz., madrigalų) aranžuotės balsui solo su styginio instrumento pritarimu. 17–18 a. vokiečių kompozitorių, ypač J. H. Scheino, Heinricho Alberto, Adamo Kriegerio, vėliau Johanno Friedricho Reichardto, Carlo Friedricho Zelterio, Johanno Rudolfo Zumsteego kūryboje, klostėsi nauja vokalinės lyrikos forma – solinė daina su instrumento (dažniausiai fortepijono) pritarimu; ją kūrė kompozitoriai romantikai. Jų kūryboje daina įgavo meniškos miniatiūros formą ir pasižymėjo daininga, kantilenine melodika, spalvinga harmonija. Romantizmo laikais sukurta ir bendros temos ar bendros poetinės idėjos vokalinių ciklų, kur kiekviena daina yra atskiras vientiso muzikinio pasakojimo epizodas.
Autorinių dainų raida 19–20 amžiuje
19–20 a. kompozitorių kūryboje kartu su naujomis muzikinės raiškos priemonėmis klostėsi ir naujos dainos žanro formos bei apraiškos. Išsiplėtė tradicinio dainos žanro suvokimo ribos – susiklostė dainos su orkestro ar kamerinio ansamblio pritarimu (H. L. Berliozas, G. Mahleris, M. Ravelis); funkcinę harmoniją pakeitė dodekafonijos principai (A. Schönbergas, A. von Webernas), ypač svarbus tapo tekstas, dažnai traktuojamas deklamaciškai (A. Schönbergas), imta vartoti įvairius sonoristinius efektus – šūksnius, šnabždesius, dejones ir kita (G. Ligeti, L. Berio, K. Pendereckis). 20 a. antroje pusėje kartu su postmodernizmo, neoklasicizmo tendencijomis ėmė grįžti tradicinis dainavimo ir dainos suvokimas, kompozitorių kūrybą vėl labiau ėmė veikti liaudies muzika, pagausėjo praėjusių epochų muzikinių stilizacijų (M. Ravelis, M. M. de Falla, L. Janáčekas, I. Stravinskis, B. Bartókas).
20 a. kompozitorių kūryboje išsiskyrė ir kita autorinės dainos žanro raidos kryptis – pramoginė, estradinė ir masinė daina, kuri pratęsė 19 a. prancūzų šansonjė tradicijas. Jai būdinga daininga, nesudėtinga, artima liaudies muzikai melodika, nekomplikuota, paprasta harmonija, kupletinė forma.
3051
Autorinės dainos Lietuvoje
Lietuvoje autorinės dainos atsirado kartu su individualiosios poetinės ir muzikos kūrybos užuomazgomis (17 amžius). 19 a. paplito A. Strazdo, S. Valiūno, A. Baranausko, Maironio, P. Vaičaičio eilėraščiai, kurie virto dainomis. Kai kurie poetai (pvz., A. Vienažindys) savo eilėms patys kūrė melodijas. 20 a. autorinių dainų sukūrė J. Naujalis, Č. Sasnauskas, M. Petrauskas, S. Šimkus, J. Gruodis, J. Tallat Kelpša, A. Kačanauskas, J. Žilevičius ir kiti lietuvių kompozitoriai. Joms būdinga posminė sandara, klasicistinės arba romantinės muzikinės raiškos priemonės; chorinės dainos dažniausiai be akompanimento, solinės ir ansambliams skirtos – su fortepijono akompanimentu. Dainų sukūrė E. Balsys, A. Belazaras, A. Bražinskas, A. Budriūnas, J. Gaižauskas, B. Gorbulskis, K. Kaveckas, V. Kairiūkštis, J. Karosas, V. Laurušas, T. Makačinas, A. Račiūnas, A. V. Raudonikis, J. Švedas, R. D. Žigaitis ir kiti.
P: Lietuvių liaudies dainynas t. 1–16 Vilnius 1980–2003. L: T. Brazys Apie tautines lietuvių dainų gaidas (melodijas) Tilžė 1920; A. R. Niemi Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai / Mūsų tautosaka t. 6 1932; J. Čiurlionytė Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai Vilnius 1969; D. Sauka Tautosakos savitumas ir vertė Vilnius 1970; L. Sauka Lietuvių liaudies dainų eilėdara Vilnius 1978; K. Aleksynas Lietuvių liaudies dainų kalbinės stilistinės ypatybės / Literatūra ir kalba t. 11 1971; R. Mikėnaitė Harmonizuota lietuvių liaudies daina Vilnius 1972; G. Četkauskaitė Dzūkų melodijos Vilnius 1981, Lietuvių liaudies dainų melodijų tipologija Vilnius 1998.
1352