dainãvimas, vokalinis menas; muzikos atlikimas balsu su žodžiais arba be jų. Dainuojama solo, ansambliu (duetu, tercetu, kvartetu ir kitaip), choru. Gali būti dainuojama su akompanimentu arba be jo (itališkai a cappella). Dainininkų profesionalų būta nuo seno Rytų šalyse, senovės Graikijoje, Romoje. Viduramžiais Europoje garsėjo bardai, trubadūrai, minezingeriai (minezangas). Dainavimas Europoje ypač suklestėjo 17 amžiuje. Susiklostė keletas dainavimo krypčių (kamerinis, operinis dainavimas), stilių, nacionalinių mokyklų. Paplito kantileninis, koloratūrinis dainavimas, ypač didelę reikšmę dainavimo raidai turėjo bel canto, skatinęs operos plėtotę. 17–18 a. greta operos svarbią vietą užėmė kamerinis dainavimas (gyvavo didikų rūmuose, bažnyčiose). Suklestėjus operai atsirado žymių dainininkų, kurie ištobulino ne tik bel canto, bet ir kitus dainavimo būdus (kantileną, koloratūrą, rečitatyvą). Dainavimas svarbus ir pramoginėje muzikoje (šansonetė). 20 a. antroje pusėje paplitus popmuzikos (ypač roko) ansambliams atsirado naujų dainavimo būdų ir krypčių. Pradėta dainavimą jungti su rečitavimu, kalbėjimu, šnabždesiu, kita.
1352