dãkai (lot. Daci), trakų genčių grupė. Antikos autorių (Strabono, Cezario, Plinijaus Vyresniojo) teigimu, gyveno į šiaurę nuo Dunojaus, didesniojoje Transilvanijos dalyje.
5–4 a. pr. Kr. dakai prekiavo su graikais, nuo 1 a. pr. Kr. – su romėnais. Vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, gamino metalinius įrankius, auksinius bei sidabrinius papuošalus, kaldino sidabrines monetas. 1 a. pr. Kr. viduryje dakai, vadovaujami Burebistos, trumpam buvo susivieniję su getais; pajungė Dunojaus dešiniajame krante gyvenusias gentis ir kai kuriuos graikų miestus Juodosios jūros vakarų pakrantėje. Didžiausią galybę dakų genčių sąjunga (centras – Sarmizegetusa) pasiekė valdant Decebalui (87–106). Nuo 1 a. pr. Kr. prieš dakus karo žygius rengė romėnai. 85–89 karas baigėsi kompromisine taika. Romos imperatoriaus Trajano laikais karus su romėnais (101–102 ir 105–106) dakai pralaimėjo, Decebalas nusižudė; žuvo ir didelė dakų dalis. Jų žemėse įkurta Dakijos provincija.
dakų šventyklų (1 a. pr. Kr.) liekanos Sarmizegetusoje (dabar Grădiştea Muncelului)
Trajano kolona Romoje, pastatyta įamžinant jo pergalę prieš dakus