daktiloskòpija (daktilo… + gr. skopeō – žiūriu, stebiu), kriminalistikoje – mokslo šaka, tirianti žmogaus rankų pirštų ir delnų odos paviršiaus struktūrą identifikacijos ir registracijos tikslais (kriminalistinė registracija).
Papiliariniai raštai
Rankų delnų ir pirštų paviršiuje yra labai daug papiliarinių linijų: raukšlių ir vadinamųjų papiliarinių reljefinių vagelių. Šios linijos sudaro sudėtingus papiliarinius raštus. Pagal sudėtingumą ir formą raštai skirstomi į lankinius, kilpinius ir apvaliuosius – tai bendrieji papiliarinių raštų požymiai. Individualieji, arba detalieji, požymiai yra atkarpėlės, taškai, linijų išsišakojimai, tilteliai, sąjungiai, akelės, šakutės ir kiti. Papiliarinių raštų svarbiausios savybės yra jų individualumas (kiekvieno žmogaus pirštų ir delnų papiliarinių raštų požymių visuma yra individuali), pastovumas (papiliarinis raštas iš esmės nekinta visą žmogaus gyvenimą, gali kisti tik jo dydis, raukšlės) ir gebėjimas atsikurti (papiliarinis raštas atsikuria po paviršinio odos sluoksnio pažeidimo). Dėl šių požymių žmogų galima identifikuoti pagal jo rankų pėdsakus.
piršto atspaudo kilpinis ulnarinis papiliarinis raštas
Daktiloskopija t. p. tyrinėja rankų pėdsakų suradimo, išryškinimo, fiksavimo, paėmimo ir ištyrimo būdus bei priemones.
Atsiradimas
Daktiloskopija atsirado Europoje 19 amžiaus pabaigoje. Antropologas F. Galtonas knygoje Pirštų atspaudai (Fingerprints 1892) pirmasis pasiūlė pirštų atspaudų klasifikavimo sistemą, kurią vėliau išplėtojo E. R. Henry (Didžioji Britanija). Ši sistema yra dabartinės daktiloskopijos pagrindas.
2987