Tamulevičitė Dalia, tikr. Dalia Adelė 1940 09 30Senoji Varėna 2006 06 01Vilnius (palaidota Senojoje Varėnoje), lietuvių teatro režisierė, pedagogė. 1963–66 studijavo Lietuvos konservatorijoje (vaidybą; kurso vadovas V. Čibiras, specialybės pedagogai R. Butkevičius, Zenonas Buožis, Albinas Budnikas). 1971 baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje (M. Knebel mokinė). 1971–73 Jaunimo teatro Vilniuje režisierė, 1974–88 vyriausioji režisierė, 1973–74 Kauno dramos teatro vyriausioji režisierė. 1971–78 ir 1987–2004 dėstė Lietuvos konservatorijoje (nuo 1992 Lietuvos muzikos akademija), 1989–97 Vaidybos ir režisūros katedros vedėja; profesorė (2001).
Dalia Tamulevičiūtė
Režisuoti spektakliai
D. Tamulevičiūtė. Spektaklio S. Šaltenio Škac, mirtie, visados škac scena (1976, dailininkas G. Kličius, © LATGA, 2020; priekyje Karvė – I. Kriauzaitė; Lietuvos jaunimo teatras Vilniuje)
Režisavo daugiau kaip 40 spektaklių Lietuvos teatruose; svarbesni: Agnieszkos Osieckos Trešnių skonis (1971), T. Williamso Geismų tramvajus (1974) ir Stiklinis žvėrynas (1991), Bebenčiukas (1975, pagal K. Kubilinską), S. Šaltenio, L. Jacinevičiaus, G. Kuprevičiaus Ugnies medžioklė su varovais, S. Šaltenio Škac, mirtie, visados škac… (abu 1976) ir Jasonas (1978), A. Čechovo Žuvėdra (1979), Liudmilos Razumovskajos Brangioji mokytoja (1982), Colino Higginso, J.‑C. Carrière’o Haroldas ir Modė (1983, spektaklis vaidintas 20 m.), V. Rozovo Brolis Alioša (1984), Just. Marcinkevičiaus Daukantas (1985), Johno Murrellio Memuarai (1999), J. Fosse’s Motina ir sūnus (2000), Aleksejaus Slapovskio Bausti negalima pasigailėti (2003), Miro Gavrano Viskas apie moteris (2004). Kūrybai būdinga subtilus psichologizmas, žaisminga improvizacija, sąlygiškos mizanscenos, spektakliuose derinta poetinės metaforos ir kasdienė intonacija, lyrizmas ir ironija.
Pedagoginė veikla
D. Tamulevičiūtės pedagoginė veikla ir kūryba turėjo didelės įtakos lietuvių teatro aktorystės raidai. D. Tamulevičiūtė Lietuvos konservatorijoje išugdė nemažai aktorių, tarp jų – 1971–75 besimokusius vadinamojo dešimtuko aktorius K. Kazlauskaitę, I. Kriauzaitę, D. Overaitę, V. Podolskaitę, D. Storyk, A. Latėną, V. Petkevičių, K. Smoriginą, A. Storpirštį, R. Vilkaitį. Kiti D. Tamulevičiūtės mokiniai: A. Bialobžeskis, D. Gavenonis, R. Kazlas, J. Lozoraitis, J. Marcinkevičius, S. Mykolaitis, A. Mikutis, A. Šlepikas. Nuo 2010 Varėnoje rengiamas D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis, teikiama D. Tamulevičiūtės premija.
D. Tamulevičiūtė. Spektaklio V. Rozovo Brolis Alioša scena (1984, scenografas A. Jacovskis, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė F. Linčiūtė‑Vaitiekūnienė, © LATGA, 2020; Iliuša – V. Podolskaitė, Snegiriovo vaidmuo, Lietuvos jaunimo teatras Vilniuje)
Apdovanojimai
Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (2003). Auksinis scenos kryžius (2006).
D. Tamulevičiūtė. Spektaklio A. Osieckos Trešnių skonis scena (1971, dailininkas Sergejus Barchinas; centre: Vyras – A. Šurna, Moteris – E. Pleškytė; Lietuvos jaunimo teatras Vilniuje)
D. Tamulevičiūtė. Spektaklio S. Šaltenio Jasonas scena (1978, scenografas G. Kličius, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė F. Linčiūtė-Vaitiekūnienė, © LATGA, 2020; Rūta Žarėnienė – D. Storyk, Jasonas – A. Latėnas)
D. Tamulevičiūtė. Spektaklio A. Čechovo Žuvėdra scena (1979, scenografas Sergejus Barchinas, kostiumų dailininkė G. Rameikaitė; Trigorinas – A. Šurna, Nina Zarečnaja – D. Storyk; Lietuvos jaunimo teatras Vilniuje)
D. Tamulevičiūtė. Spektaklio C. Higginso ir J.‑C. Carrière’o Haroldas ir Modė scena (1983, scenografas A. Jacovskis, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė F. Linčiūtė‑Vaitiekūnienė, © LATGA, 2020; Modė – N. Gelžinytė, Haroldas – S. Bareikis; Lietuvos jaunimo teatras Vilniuje)
L: Patirčių realizmas: Dalios Tamulevičiūtės kūrybinės biografijos studija / sud. R. Marcinkevičiūtė Vilnius 2011.
1706