dalyváujamoji demokrãtija, viena demokratijos formų, kai piliečiai aktyviai dalyvauja sprendimų priėmimo procese. Akcentuojama pilietinio švietimo svarba ugdant piliečio politinę kompetenciją ir veiksmingumą, skatinant aktyviai dalyvauti politinėse ir nepolitinėse visuomeninio gyvenimo sferose. Sprendimai priimami pilietinių iniciatyvų pagrindu, rengiant referendumus.
Dalyvaujamoji demokratija turi atstovaujamosios demokratijos ir tiesioginės demokratijos elementų – aktyvesnis piliečių dalyvavimas vietos savivaldoje ir kitose veiklose, dažnesni susirinkimai bei didesnis renkamų pareigūnų skaičius. Dalyvaujamosios demokratijos pavyzdys – miesto bendruomenės susirinkimai Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Šveicarijoje.
Dalyvaujamosios demokratijos idėjų užuomazgų buvo antikos laikais, jų esama J.‑J. Rousseau, J. S. Millio darbuose, K. Marxo politinėje filosofijoje. Dalyvaujamosios demokratijos teorija susiformavo 20 a. 7–9 dešimtmečiais, žymiausi atstovai – B. Barberis (Jungtinės Amerikos Valstijos), Crawfordas Broughas Macphersonas (Kanada), Carole Pateman (Didžioji Britanija), N. Poulantzas (Prancūzija).
1399