Damrong Račanubhab (Damrong Rajanubhab, Damrong Rachanubhab, Damròngas Račanubhãbas) 1862 06 21Bankokas 1943 12 01Bankokas, Siamo (Tailando) valstybės veikėjas. Čakrių giminės princas, karaliaus Ramos IV sūnus, Ramos V brolis, Ramos VI dėdė. Įgijo tradicinį tajų išsilavinimą, vėliau mokėsi Vakarų mokyklų pavyzdžiu įsteigtoje rūmų mokykloje. 1880–87 Karališkosios gvardijos vadas, 1887 kariuomenės vyriausiojo vado pavaduotojas. 1887–92 švietimo, 1892–1915 vidaus reikalų ministras. Pertvarkė šalies administracinį teritorinį padalijimą – smulkias provincijas sujungė į stambesnius regionus, vietos valdytojai prarado autonomiją ir tapo pavaldūs ministerijai, įvestas privalomas valdininkų išsilavinimo cenzas. Buvo laikomas antruoju valstybės asmeniu (po karaliaus).
Damrong Račanubhab
Po Ramos V mirties (1910) Damrongo Račanubhabo įtaka sumažėjo, 1915 jis atsistatydino ir atsidėjo mokslui. Rūpinosi tajų tradicinės literatūros ir istorijos šaltinių publikavimu, įsteigė Karališkąjį institutą, globojantį ir aprūpinantį Nacionalinę biblioteką ir muziejus. Paskelbė apie 1000 įvairios tematikos (daugiausia istorijos ir archeologijos) knygų ir straipsnių, vadinamas tajų istoriografijos tėvu. Po 1932 valstybės perversmo emigravo į Malaiziją, 1942 jam leista grįžti.