dangùs, dievų ir kitų dvasinių būtybių, išganytų ir palaimintų sielų buveinė. Senovės religijose dangus įsivaizduotas kaip virš žemės esanti pasaulio dalis, kurios fiziniai kūnai, reiškiniai veikia žemę ir žmonių gyvenimą; tapatintas su šviesa, gėriu, priešintas tamsai, blogiui, žemei, pragarui.
Įvairiose religijose dangaus samprata skirtinga. Budizmas skiria 26 dangaus lygmenis, kurie atitinka žemiškąjį patyrimą; 4 aukščiausieji lygmenys siejami su nirvana. Į dangų patenka žmonės, žemėje darę gerus darbus. Judėjai dangų laiko Jahvės, angelų ir teisiųjų dvasių buveine. Islamo doktrina teigia, kad yra 7 dangūs, kuriuos regėjo Mahometas: Adomo, Jono Krikštytojo, Jėzaus Kristaus, Juozapo, Enocho, Aarono, Mozės ir Abraomo buveinės. Tai poilsio, taikos ir amžinybės vieta, kur patekusieji patiria ir kūno malonumus, ir dvasios palaimą. Krikščionybėje dangus yra Dievo kūrinys ir ypatinga jo buveinė (Ps 139, 8–10, Mt 6, 9–10; 16, 3, Lk 15, Jn 1, 51, 18), vieta, kur po mirties tikintieji susitinka su Dievu (1 Kor 13, 12). Dangus t. p. suprantamas kaip vieta, iš kur Jėzus Kristus atėjo, kur grįžo prisikėlęs ir dabar karaliauja (Mk 16, 19, Jn 6, 38, Rom 8, 34). Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę kalbėjo apie dangų kaip amžinosios laimės vietą ir vadino Tėvo namais (Jn 14, 2–3). Biblijoje dangus dar vadinamas Dievo karalyste, Jėzaus Kristaus karalyste, dangiškąja Jeruzale, amžinuoju gyvenimu (Mt 13, 43; 19, 16, Mk 9, 46, Lk 22, 30, Hbr 12, 22). Katalikų Bažnyčia dangaus buvimą laiko Dievo apreikšta tiesa, tikėjimo dogma.
656