Naborowski Daniel (Danielius Naboròvskis) 1573Krokuva (?) 1640 08 (09?)Vilnius (spėjama, palaidotas Kernavėje), lenkų baroko literatūros pradininkas, vertėjas, diplomatas. 1590–93 studijavo Wittenbergo universitete, 1595 Bazelio universitete baigė mediciną, 1595 studijavo teisę Prancūzijoje. 1602 Paduvoje klausė Galileo Galilei paskaitų. Grįžęs į Lietuvą nuo 1602 buvo Kristupo Radvilos Perkūno, vėliau – jo sūnaus Jonušo Radvilos dvariškis, gydytojas ir dvaro poetas. 1607–33 diplomatiniais tikslais su Radvilomis keliavo po Vakarų Europą. Nuo 1637 miesto teisėjas Vilniuje. Išpažino kalvinizmą, bet gerus santykius palaikė ir su katalikais, draugavo su Vilniaus vyskupu E. Valavičiumi, poetu M. K. Sarbievijumi. Rašė lenkų ir lotynų kalbomis. Sukūrė epigramų, sonetų, meilės lyrikos, epitafijų, panegirikų, trenų. Lenkų literatūroje pirmas panaudojo eiliuoto laiško žanrą. Kūryboje atsispindi baroko epochos žmogaus pasaulėjauta, išgyvenimai. Svarbiausi kūriniai: Verkių paguoda (In Werki solatium), Kunigaikščio Radvilos atminimui skirti trenai (Treny na śmierć Księcia Radziwiłła). Eilėraščiai Lietuva (Litwa), Kelias iš Lietuvos į Prūsiją (Droga z Litwy do Prus) skirti Lietuvai. Paskutiniajame kūrybos etape poezija nostalgiška, ne tokia puošni. Iš lotynų kalbos vertė M. K. Sarbievijaus kūrinius, iš italų kalbos – F. Petrarcos sonetus. Dauguma kūrinių išliko rankraščiuose ir buvo paskelbti po autoriaus mirties rinktinėje Poezija (Poezje, išleista 1961). Lietuvių kalba D. Naborowkio kūrinių paskelbta rinktinėje Vilniaus pasveikinimas = Gratulatio Vilnae: XVI–XVIII amžiaus tekstų rinkinys (2001).
3047