Dãnijos dail
Seniausių laikų dailė
Iš ikiistorinių laikų išliko uolų piešinių Bornholmo saloje, gintaro statulėlių (aštuntas tūkstantmetis prieš Kristų), papuošalų (bronzos amžiaus), sidabro ir aukso dirbinių (geležies amžiaus). Gausus vikingų palikimas (8 a. pabaiga–11 a. vidurys) – akmeninės stelos su runų įrašais ir ženklais prie Vejlės miesto (jos ir 10 a. bažnyčia – pasaulio paveldo vertybės, nuo 1994).
Romanikos ir gotikos dailė
Danijos dailei turėjo įtakos gretimų Skandinavijos šalių, Vokietijos, Nyderlandų, kai kuriais laikotarpiais – Anglijos ir Prancūzijos dailė. Romanikos ir gotikos laikotarpiu bažnyčios puoštos paauksuotais medžio drožiniais, vario kalstiniais (Lisbjergo bažnyčios altorius, apie 1150), sienų tapyba (Saeby bažnyčios freskos, 1175). Romaninį dekorą veikė Bizantijos menas. Gotikinėje dailėje (13 a. vidurys–16 a.), ypač sienų tapyboje (Roskildės, 12–17 a., Odensės, 14–15 a., katedrų, Helsingøro, 14–15 a., Skibby, 1335, bažnyčių), greta simbolinių, atsirado ir realistinių elementų. Paveikslų, liturginių reikmenų buvo atsivežama iš Šiaurės Vokietijos ir kitų Hanzos miestų.
Renesanso ir baroko dailė
Renesanso epochoje (16 a.–17 a. pradžioje) sustiprėjo pasaulietinė dailė. Daugiausia reiškėsi užsieniečiai dailininkai. 17 a. antroje pusėje–18 a. pradžioje paplito barokas. Kūrė olandų, vokiečių, prancūzų, švedų dailininkai. Plėtota molbertinė portretinė ir dekoratyvinė tapyba, mažiau – skulptūra.
18–19 amžiaus dailė
18 a. antroje pusėje klasicizmo principų plitimas susijęs su 1754 Kopenhagoje įkurtos Dailės akademijos veikla. Akademijai vadovavo užsieniečiai – prancūzų skulptorius Jacquesʼas Saly (1717–76), vėliau švedų tapytojas C. G. Pilo. Tik 18 a. pabaigoje susiformavo nacionalinės dailės mokykla. Žymiausi to laikotarpio tapytojai: Vigilius Erichsenas (1722 ar 1732–82; portretai), J. Juelis (peizažai), Erikas Pauelsenas (1749–1790; peizažai), N. A. Abildgaardʼas (istoriniai paveikslai), Christianas Gottliebas Kratzensteinas-Stubas (1783–1816; mitologiniai paveikslai).
B. Thorvaldsen. Jasonas su aukso vilna (marmuras, 1802–28)
Ypač intensyviai plėtota skulptūra (Johannesas Wiedeweltas, 1731–1802, Simonas Carlas Stanley, 1703–61); vienas ryškiausių skulptorių klasicistų – B. Thorvaldsenas – darė didelę įtaką 19 a. Danijos ir visos Europos skulptūros raidai. Plėtota ir taikomoji dekoratyvinė dailė – dailioji tekstilė (austiniai kilimai, siuviniai, mezginiai, nėriniai), juvelyrika, keramika, ypač porcelianas (Kopenhagos porcelianas). 18 a. garsėjo Frantzo Henricho Müllerio (1732–1820) porceliano manufaktūra (servizai, vazos, polichromuotos statulėlės). 19–20 a. porceliano dirbinių puošyboje dažni nacionaliniai siužetai; kurtos dekoratyvinės skulptūrėlės (skulptorius Christianas Thomsenas, 1860–1921). 19 a. pirmoje pusėje vyravo realistinių tendencijų tapyba. Portretus, peizažus kūrė Chr. W. Eckersbergas, turėjo daug sekėjų (Chr. Købke, Wilhelmas Ferdinandas Bendzas, 1804–32, Johanas Thomasas Lundbye, 1818–48, Martinusas Rørby, 1803–48, Chr. A. Jensenas).
19 a. viduryje įsivyravo akademizmas (tapytojai C. Hansenas, Jørgenas Sonne, 1801–84, N. W. Marstrandas, P. Chr. T. Skovgaardʼas, Johannas Juliusas Exneris, 1825–75, Christenas Dalsgaardʼas, 1824–1907, Frederikas Vermehrenas, 1823–1910).
19 amžiaus pabaigos–20 amžiaus pirmos pusės dailė
19 a. pabaigoje kilo pasipriešinimas akademizmui, pradėta domėtis prancūzų dailės tendencijomis. 1891 susibūrusios grupuotės Laisvoji paroda nariai plėtojo plenerinę tapybą, vaizdavo kasdienį gyvenimą. Šias nuostatas perėmė ir Skageno bei Fyno salos dailininkai. Kūrė tapytojai P. S. Krøyeris, Viggo Johansenas (1851–1935), Anna Ancher (1859–1935), M. Ancheris, Johannesas Larsenas (1867–1926), Fritzas Sybergas (1862–1939; abu animalistai), tapytojas ir skulptorius Theodoras Esbernas Philipsenas (1840–1920).
Faaborgo muziejaus lankytojo kėdė (K. Klintas, 1914, Trapholtso meno muziejus)
E. Weie. Natiurmortas (aliejus, 1931, Horsenso meno muziejus)
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Danijos tapybos raidai didelę įtaką darė K. Zahrtmanas (raiškaus kolorito, psichologiškos, emocionalios buitinės, istorinės kompozicijos), K. Nielsenas (portretai, religinės tematikos skulptūrinės grupės). Emocionalumas, kartais dramatizmas, simbolizmo tendencijos, stilizacija reiškėsi tapytojų V. Hammershøi’aus, Ejnaro Augusto Nielseno (1872–1956), tapytojo ir skulptoriaus J. F. Willumseno kūryboje. 20 a. pirmaisiais dešimtmečiais padaugėjo stilizacijos tendencijų (Nielsas Larsenas‑Stevnsas, 1864–1941, Joakimas Frederikas Skovgaardʼas, 1856–1933, Nielsas Skovgaardʼas, 1858–1938). 20 a. pirmoje pusėje Danijos dailė išsišakojo į daugybę krypčių, ėmė rastis trumpalaikių dailininkų susivienijimų (Ruduo, Koloristai ir kiti), rengtos bendros parodos. Realistinių nuostatų laikėsi grupės Greningen dailininkai. Modernistinę dailę kūrė H. Giersingas, Johnas Christensenas (1896–1940), R. Mortensenas, A. O. Jornas.
20 amžiaus antros pusės dailė
20 a. antroje pusėje reiškėsi J. Haugenas Sørensenas, H. Heinsenas, Eva Sørensen (1940–2019), Bjørnas Nørgaardʼas (g. 1947), Poulas Janusas Ipsenas (g. 1936), Hansas Christianas Rylanderis (g. 1939), Stigas Brøggeris (1941–2021), Henrikas Plenge Jakobsenas (g. 1967). 20 a. 5–6 dešimtmetyje susiformavo Danijos baldų dizaino mokykla, kuri pelnė tarptautinį pripažinimą (A. Jacobsenas, Nanna Ditzel, 1923–2005, Jørgenas Ditzelis, 1921–61).
P. Gernes. Paveikslas su geometriniais raštais (emalis ant tinko, 1970; © LATGA / CopyDan, 2020)
735
Danijos kultūra
Danijos konstitucinė santvarka