Dãnijos istòrija
Ikivalstybinis laikotarpis
neolitinis dolmenas Poskær Stenhus (Jutlandija)
Pirmieji gyventojai, medžiotojai ir žvejai, dabartinės Danijos teritorijoje apsigyveno dvyliktame tūkstantmetyje prieš Kristų. Apie 3900 pr. Kr. pradėjo plisti žemdirbystė ir gyvulininkystė, apie 1700 pr. Kr. pradėta naudoti bronzos, apie 5 a. pr. Kr. – geležies įrankius. Nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų kėlėsi germanų gentys: kimbrai, teutonai, vėliau jutai, anglai, saksai, kurie per Didįjį tautų kraustymąsi 5–6 a. užėmė Britų salas. Į jų vietą iš Skandinavijos pusiasalio pietų maždaug 5 a. atkeliavo šiaurės germanai danai, dabartinių danų protėviai. 8–11 a. jie dalyvavo normanų žygiuose (puldinėjo Prancūzijos, Anglijos, t. p. Baltijos jūros pietines pakrantes).
vikingų laivas Vikingų laivų muziejuje Roskildėje
Viduriniai amžiai
Nuo 8 a. dabartinės Danijos teritorijoje kūrėsi nedideli valstybiniai junginiai. Jutlandijos pusiasalio pietuose 8 a. viduryje pradėta statyti įtvirtinimus (Dannevirke), apie 800 čia susikūrė svarbus prekybos centras Haithabu (Hedeby). 9 a. susikūrė Gudfredo, kuris toliau statydino įtvirtinimus ir atrėmė frankų karaliaus Karolio Didžiojo veržimąsi, valstybė. 10 a. valdant Gormui Senajam (maždaug iki 940) ir jo sūnui Haraldui I Mėlyndančiui (apie 940–apie 985) susikūrė bendra Danijos karalystė. Renkamo karaliaus valdžia tuo metu iš esmės ribojosi vadovavimu kariaunai (sustiprėjo tik 11 a. antroje pusėje). Apie 960 Haraldas I Mėlyndantis apsikrikštijo; danai pakrikštyti 10–11 amžiuje. Valdant Svenui II Estridsenui (1047–74) Danijos teritorija, kuri apėmė Jutlandijos pusiasalį, gretimas salas, Skandinavijos pusiasalio pietinę dalį, suskirstyta į 7 vyskupijas (1103 įkurta Lundo arkivyskupija).
Knutas Didysis kaunasi su Anglijos karaliumi Edmundu II Geliažinšoniu (Metthew Pariso Chronica Majora (13 a.) iliuminacija)
10–11 a. danai veržėsi į Norvegiją, Knuto Didžiojo laikais (1018–35) valdė Angliją. 12 a. pirmoje pusėje pradėjo skverbtis į Baltijos jūros pietines pakrantes: užėmė Rügeno salą, Holšteiną, Meklenburgą, Pomeraniją, Šiaurės Estiją su Saaremos sala (daugumą šių žemių prarado 1227 pralaimėję vokiečiams Borhövedo mūšį). Valdemaras II Nugalėtojas (valdė 1202–41) paskelbė pirmuosius rašytinius įstatymus, vadinamąjį Jutlandijos teisyną (1241).
Nuo 11 a. didėjant Bažnyčios, žemvaldžių, riterių įtakai, dėl dinastinių kovų karaliaus valdžia 13 a. antroje pusėje vėl nusilpo. 1282 Erikas V Klipingas (valdė 1259–86) paskelbė chartiją, ribojančią karaliaus valdžią, įsipareigojo kasmet šaukti didikus į Danehofą (įstatymų leidžiamąjį ir teisminį susirinkimą). 1320 Kristoforas II (valdė 1320–26 ir 1330–32) įsipareigojo be Danehofo žinios neįvedinėti naujų mokesčių, valdyti kartu su Valstybės taryba (Danmarks Riges Råd, vėliau Rigsrodas), kurią sudarė didikai ir vyskupai.
Spøttrupo pilis (16 a.)
Valdemaras IV Aterdagas (valdė 1340–75) karaliaus valdžią vėl sustiprino. Nors 1346 Danija pardavė Šiaurės Estiją ir Saaremos salą Vokiečių ordinui, o po karo su Hanza (1367–70), pasibaigusio Stralsundo taika (1370), prarado prekybinį pirmavimą Baltijos jūroje, regione jos įtaka didėjo. 1380 Danija sudarė asmeninę uniją su Norvegija, 1397 – Kalmaro uniją (joje vyravo) su Švedija (iki 1523) ir Norvegija (iki 1814, nuo 1537 Norvegija buvo Danijos provincija), 1460 – asmeninę uniją su Šlėzvigu ir Holšteinu. 15 a. pabaigoje–16 a. šalį iš tiesų valdė Rigsrodas (30 didikų šeimų priklausė apie 80 % visos bajorų žemės). Karaliai skatino miestų plėtotę (1433 sostine tapo Kopenhaga), suteikė miestiečiams daugiau teisių, tačiau luomams atstovaujantis Rigsdagas (pirmąkart sušauktas 1468 Kristijono I, valdė 1448–81, pirmasis iš Oldenburgų dinastijos) didesnės įtakos neturėjo. Kristijonas II (valdė 1513–23) buvo didikų nuverstas ir išvytas.
1
Naujieji laikai
Kristijonas III (aliejus, 1550, dailininkas Jakobas Binckas, Nacionalinės istorijos muziejus Frederiksborge)
Danijos karalystės žemėlapis (1570, A. Orteliuso atlaso Pasaulio vaizdas (Theatrum orbis terrarum) fragmentas)
Ölando mūšis, 1676 birželio 1 (aliejus, 1686, dailininkas Clausas Møinichenas, Kalmaro regiono muziejus)
Karalius Kristijonas III (valdė 1533–59), numalšinęs Grafų kivirčo sukilimą (1533–36), 1536 įvedė liuteronybę, sekuliarizavo Katalikų Bažnyčios turtus. Reformacija paskatino danų kultūros plėtrą (1550 į danų kalbą išversta Biblija; religinių giesmių ir pamokslų gimtąja kalba poreikis paskatino raštijos plėtotę; suklestėjo Kopenhagos universitetas, įkurtas 1479). 15 a. pabaigoje Danijos įtaka regione pradėjo silpti. Po 1563–70 (Danijos–Švedijos karas), 1611–13 (Kalmaro karas), 1643–45, 1657–58, 1658–60, 1675–76 karų su pagrindine varžove Švedija, kuri 1523 tapo nepriklausoma karalyste, Danija prarado kai kurias valdas Skandinavijos pusiasalyje (Skonę, Rytų Norvegiją). 17 a. 2 dešimtmetyje įgijo pirmąsias kolonijas – Trankvebarą Indijoje, kelias Mergelių (Virginijos) salas. 1660 Rigsdagas paskelbė Danijos sostą paveldimu. 1665 Frederikas III (valdė 1648–70) įvedė absoliutinę monarchiją; panaikino Rigsrodą, nebešaukė ir Rigsdago. Panaikintos kai kurios bajorų privilegijos, valdžios pareigūnais imta skirti ir miestiečius, kuriems suteikta teisė pirkti žemę. 1683 priimtas Danijos, 1687 – Norvegijos įstatymų sąvadas. Per Šiaurės karą (1700–21) Danija, kariaujanti su Švedija, nieko nelaimėjo. 1721 pradėta Grenlandijos kolonizacija. Nuo 18 a. 8 dešimtmečio apšviestojo absoliutizmo politiką vykdė J. H. E. Bernstorffo, J. F. Struenseeʼs, A. P. Bernstorffo vyriausybės. Panaikinta baudžiava (1788, valstiečiams suteikta asmens laisvė, lažas pakeistas činšu, leista išsipirkti žemę), sudarytos laisvos konkurencijos sąlygos amatams, vidaus ir užsienio prekybai (panaikintos cechų ir prekybos bendrovių privilegijos), 1736 įvestas privalomas šešiametis, 1814 – septynmetis pradinis mokymas. Reformos lėmė ūkio pagyvėjimą, jį skatino ir neutrali užsienio politika. 1800 Danija sudarė su Švedija, Rusija ir Prūsija neutraliteto sutartį, kurią Didžioji Britanija laikė sau priešiška. 1801 ir 1807 ji apšaudė Kopenhagą, užgrobė Danijos laivyną. Po Napoleono I karų (1807–14; Danijos–Didžiosios Britanijos karas, 1807–14, Danijos–Švedijos karas, 1813–14) Prancūziją per juos rėmusi Danija pagal Kylio taiką (1814) neteko Norvegijos (išlaikė jos buvusias valdas – Islandiją, Grenlandiją, Farerų salas) ir Helgolando salos (už ją gavo Lauenburgą). Sumažėjo tarptautinė Danijos įtaka, smuko ūkis.
Danijos Konstitucinė Asamblėja, 1848 (aliejus, apie 1860–64, dailininkas Constantinas Hansenas, Nacionalinės istorijos muziejus Frederiksborge)
Pramonės perversmas 19 a. pirmoje pusėje paskatino liberalų judėjimą, nukreiptą prieš absoliutizmą. 1835–36 sušaukus 4 provincijų luomų susirinkimus įtvirtinta vietos savivalda. 1840 įkurta Nacionalinė liberalų partija (veikė iki 19 a. 8 dešimtmečio), 1846 – Valstiečių draugų partija (viena Venstre partijos steigėjų 1870), 1849 – konservatyvi Højre partija. Kaip atsvara ryškėjančiam Šlėzvigo ir Holšteino (po 1815 liko unijoje su Danija) separatizmui Danijoje stiprėjo skandinavizmas. Politines permainas paskatino Tautų pavasaris (1848). Frederikas VII (valdė 1848–63) paskelbė konstituciją (1849 06). Danija tapo konstitucine monarchija su dvejų rūmų – žemųjų (Folketingas) ir aukštųjų (Landstingas) – parlamentu (Rigsdagu). Gyventojams suteikta žodžio, tikėjimo, susirinkimų laisvė.
Po 1848–50 Danijos–Prūsijos karo Danijos teritorija nepasikeitė, tačiau po 1864 Danijos karo su Austrija ir Prūsija ji neteko Šlėzvigo, Holšteino, Lauenburgo. Nuo 1864 buvo neutrali. 1866 priimtos konstitucijos pataisos padidino Landstingo, kuris atstovavo turtingiesiems sluoksniams, įtaką. Politiniame gyvenime varžėsi dvi srovės – konservatyvioji (Højre), vyravusi iki 20 a. pradžios (1875–94 ministras pirmininkas buvo J. B. S. Estrupas), ir liberalioji (Venstre). 1871 susikūrė Danijos socialdemokratų partija. 19 a. paskutiniais dešimtmečiais sparčiai plėtota žemės ūkis, prekyba, pramonė (maisto, mašinų gamybos), transportas, stiprėjo finansų sistema, didėjo eksportas (85–90 % sudarė žemės ūkio produktai). Itin rūpintasi švietimu (nuo 1844 steigti liaudies universitetai).
Danija 20 amžiuje
Nuo 1901, kai konstitucijos pataisos išplėtė rinkimų teisę ir vyriausybę imta formuoti remiantis Folketingo dauguma, Danijos politiniame gyvenime įsivyravo liberalioji Venstre (valdė 1901–20 ir 1920–24). 1915 konstitucija įteisino visuotinę (ir moterims) rinkimų teisę. Per Pirmąjį pasaulinį karą Danija buvo neutrali. 1916 pardavė Jungtinėms Amerikos Valstijoms turėtas Mergelių (Virginijos) salas. 1918 nuo Danijos atsiskyrė Islandija (iki 1944 galiojo unija su Danija). Pagal Versalio taikos sutartį, po plebiscito 1920 prie Danijos prijungtas Šiaurės Šlėzvigas. 1920 Danija priimta į Tautų Sąjungą. Nuo 1924 socialdemokratų vadovaujamos koalicinės vyriausybės (1924–26 ir 1929–42, ministras pirmininkas T. Stauningas) vykdė ekonomines, finansų, socialines reformas. Jos ne tik sušvelnino pasaulinės ekonominės krizės poveikį, bet ir pradėjo kurti vadinamąją socialinės gerovės valstybę (tęsė po Antrojo pasaulinio karo).
Šiaurės Šlėzvigo prijungimo prie Danijos šventė. Karalius Kristijonas X įjoja į Christianfeldą (1920)
ministras pirmininkas T. Stauningas gegužės 1‑osios proga kreipiasi į susirinkusią minią (apie 1940)
4 dešimtmetyje plėtota mašinų gamybos, chemijos pramonė, eksportuoti dyzeliniai varikliai, laivai. Neutrali užsienio politika ir 1939 pasirašyta nepuolimo sutartis su Vokietija nepadėjo išvengti jos įsiveržimo (1940 04 09) ir okupacijos (formaliai Danija liko nepriklausoma). 1940 Didžiosios Britanijos kariuomenė išsilaipino Farerų salose ir Islandijoje, 1941 Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenė – Islandijoje ir Grenlandijoje. Nuo 1940 Londone veikė emigracinė Danijos taryba. 1941 Danija pasirašė Antikominterno paktą. Iki 1943 08 veikė Danijos parlamentas ir vyriausybė, vėliau, vyriausybei atsistatydinus (kilus streikams atsisakė įvesti ypatingąją padėtį), valdžią perėmė vokiečių karinė administracija. Buvo paleista Danijos kariuomenė. Dalį šalies laivyno danai paskandino, kitus laivus nuplukdė į Švediją. Pasipriešinimo judėjimui 1943–45 vadovavo Laisvės taryba. Jos pastangomis 7000 Danijos žydų 1943 10 išvežta į Švediją. 1945 pavasarį Bornholmo salą užėmė SSRS karinės pajėgos. 1945 05 05 Vokietijos kariuomenė Danijoje pasidavė britams.
karalius Frederikas IX (kairėje) ir ministras pirmininkas H. Ch. Hansenas (1959)
1948 suteikta autonomija Farerų saloms, 1979 – Grenlandijai. Po II pasaulinio karo Danija atsisakė neutralios užsienio politikos. 1949 įstojo į NATO, 1950 ir 1951 pasirašė karines sutartis su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, nors paskelbė, kad jos teritorijoje, išskyrus Grenlandiją, nebus užsienio karinių bazių ir branduolinio ginklo (1977–78 Danija rėmė nebranduolinės Šiaurės zonos sukūrimo idėją). Šalis buvo įtraukta į Marshallo planą (1948–51), tapo Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (nuo 1961 Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) nare. Pokario Danijos vidaus politiniam gyvenimui būdinga partijų gausa, nėra vienos vyraujančios partijos (tarp įtakingiausių – socialdemokratai, kuriuos remia 25–45 % rinkėjų). 1953 Konstitucija įteisino vienų rūmų Folketingą ir referendumo instituciją, pakeitė sosto paveldėjimo tvarką (gali užimti ir moterys).
1947–82 (su pertraukomis 1968–71 ir 1973–75) valdė socialdemokratai, kelis kartus koalicijoje su liberalais ar radikalais (ministrai pirmininkai H. Hedtoftas, H. Ch. Hansenas, V. Kampmannas, J. O. Kragas, A. Jørgensenas), 1982–93 – centro dešinioji koalicija (Konservatorių liaudies partija ir liberalai; ministras pirmininkas P. Schlüteris, atsistatydino po skandalo dėl imigracinių vizų). 1993–2001 valdė socialdemokratų vadovaujamos koalicijos (nuo 1996 su socialliberalais – Radikaliąja Venstre); ministras pirmininkas P. Nyrupas-Rasmussenas. Per 1993 05 referendumą danai pritarė (su tam tikromis išlygomis – nacionalinė valiuta, pilietybė, užsienio politika, gynybos sistema) Maastrichto sutarties ratifikavimui (per 1992 referendumą buvo atmetę), per 2000 08 referendumą nepritarė euro įvedimui. 1972 (mirus 1947–72 karaliavusiam Frederikui IX) Danijos karaliene tapo Margarita II.
karalienė Margarita II ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas G. H. W. Bushas (Vašingtonas, 1991)
2924
Danija nuo 2001
2001 Danija pasiuntė apie 750 karių į NATO misiją Afganistane (iki 2011 Afganistane žuvo 42 Danijos kariai). 2001 11 rinkimus laimėjo liberalai (Venstre), kurie su Konservatorių liaudies partija suformavo vyriausybę, vadovaujamą A. F. Rasmusseno. Jį 2009 išrinkus NATO generaliniu sekretoriumi ministru pirmininko pareigas perėmė kitas Venstre atstovas L. L. Rasmussenas. 2011–15 mažumos vyriausybei vadovavo socialdemokratė H. Thorning‑Schmidt (pirmoji moteris šiose pareigose). Per 2015 parlamento rinkimus daugiausia balsų gavo socialdemokratai, bet ministru pirmininku vėl tapo L. L. Rasmussenas, kuris suformavo iš pradžių vien liberalų, 2016 – dešiniojo centro partijų koalicinę vyriausybę.
Nuo 2015 Danija, kaip ir kitos Vakarų Europos šalys, patyrė imigrantų iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų antplūdį. 2018 05 Danijos parlamentas priimė įstatymą, draudžiantį viešose vietose dėvėti veidą dengiančius drabužius (ir islamą išpažįstančių moterų skaras); t. p. numatytos priemonės iki 2030 panaikinti vadinamąsias paralelias visuomenes (t. y. getus), kurios pasižymi dideliu nusikalstamumu, jų gyventojus, dažniausiai vargingus neišsilavinusius imigrantus, integruojant į Danijos visuomenę. 2019 06 parlamento rinkimus laimėjo iki tol opozicijoje buvę socialdemokratai, kurie sudarė mažumos vyriausybę, 06 27 ministre pirmininke tapo šios partijos lyderė M. Frederiksen. Rusijai 2022 02 24 užpuolus Ukrainą Danijos vyriausybė įsipareigojo iki 2033 padidinti išlaidas gynybai iki 2 % BVP; po vizito į Kyjivą M. Frederiksen paskelbė, kad Danijos parama Ukrainai, teikiama karine įranga ir ginklais, sieks 1 mlrd. kronų (134 mln. eurų). Per 2022 06 01 referendumą danai balsavo už šalies prisijungimą prie bendros Europos Sąjungos gynybos politikos. Po 2022 11 parlamento rinkimų sudaryta M. Frederiksen vadovaujama centristinė vadinamosios didžiosios koalicijos vyriausybė (įėjo socialdemokratai, Venstre atstovai ir nuosaikieji).
ministrė pirmininkė Mette Frederiksen atvyksta į Europos Sąjungos būstinę (Briuselis, 2019 06 30)
Po 2022 11 01 pirmalaikių parlamento rinkimų (surengti po vadinamosios audinių krizės ir vienos mažų partijų, remiančių vyriausybę parlamente, ultimatumo) 2022 12 15 sudaryta M. Frederiksen vadovaujama koalicinė socialdemokratų, Venstre ir Nuosaikiųjų partijos (Moderaterne, įkurta 2021) vyriausybė. 2024 01 14 karalienė Margarita II perleido sostą vyresniajam sūnui Frederikui X.
Narystė tarptautinėse organizacijose
Nuo 1945 Danija priklauso Jungtinėms Tautoms. Artimai bendradarbiauja su Skandinavijos šalimis, nuo 1952 priklauso Šiaurės Tarybai. Nuo 1973 Europos ekonominės bendrijos (nuo 1992 Europos Sąjunga) narė. 1960–72 priklausė Europos laisvosios prekybos asociacijai (EFTA).
1478
L: T. K. Derry Skandinavijos istorija Vilnius 1995; W. Czapliński, K. Górski Historia Danii Wrocław 1965; S. Oakley The Story of Denmark London 1972; Gyldendal og Politikens Danmarkshistorie Bd. 1–6 København 1989–91.
Danijos konstitucinė santvarka