Danlo-Kakánjo kultūrà, vidurinio neolito archeologinė kultūra.
Buvo paplitusi ketvirtme tūkstantmetyje prieš Kristų Pietryčių Europoje, daugiausia Adrijos jūros pakrantėje. Pavadinta pagal 1952–55 D. Rendić‑Miocevićiaus ir J. Korošeco tyrinėtą Danilo (netoli Šibeniko, Kroatija) bei 1954 A. Benaco – Kakanjo (netoli Visoko, Bosnija) gyvenvietes. Ši kultūra pakeitė įspaudinės keramikos kultūrą.
Žmonės prie derlingų žemės plotų arba upių terasose kūrėsi dideles gyvenvietes, kurias apjuosdavo vienu ar dviem 2–3 m gylio grioviais. Pastatus statėsi iš akmens plokščių, plokščiu stogu. Vertėsi žemdirbyste ir žvejyba. Kultūrai būdingi plačiaangiai indai su 4 kojelėmis. Keramika dažyta dviem spalvomis (dažniausiai derinant geltoną, raudoną ir juodą spalvas), gausiai raižyta linijomis arba puošta įspaudų ornamentu.
1329