dañtys (dentes), burnos ertmės organai, kuriais griebiamas, laikomas ir kramtomas maistas. Dantis susideda iš danties vainiko (matomoji danties dalis), 1–3 šaknų (jos yra žandikaulio duobelėse) ir kaklelio (siaura juostelė tarp vainiko ir šaknies). Danties ertmę ir danties šaknų kanalus užpildo danties minkštimas – pulpa, pro kurią į kitus danties audinius patenka maisto medžiagos, šalinami medžiagų apykaitos produktai. Didžiąją danties masės dalį sudaro dentinas – kietas kaulinis audinys, jame yra 70–72 % mineralinių medžiagų. Danties vainiką dengia kiečiausias organizmo audinys – emalis, kuriame yra 96,5–97 % mineralinių medžiagų; jis saugo dantis nuo dilimo, ligų. Danties šaknį dengia cementas, kuris struktūra ir chemine sudėtimi panašus į kaulą. Dantys yra įsitvirtinę žandikaulių duobelėse jungiamojo audinio skaidulomis (periodontu).
žmogaus danties pjūvis: a – vainikas, b – kaklelis, c – šaknis; 1 – emalis, 2 – dentinas, 3 – danties ertmė, 4 – danties kanalas, 5 – cementas
Žmogaus dantys
Žmogus vaikystėje turi 20 pieninių dantų; jie pradeda dygti penktą–septintą mėnesį, pradeda kristi 5–7 metais. Jiems iškritus išdygsta 32 nuolatiniai dantys; pirmieji išdygsta 6–7 m., išskyrus protinius dantis, kurie išdygsta 17–25 m. ir vėliau. Yra 4 dantų grupės: kandžiai, iltys, kapliai ir krūminiai dantys. Suaugęs žmogus turi 8 kandžius (vainikas kalto, šaknis kūgio formos; jais atkandamas maistas), 4 iltinius dantis (vainikas ir šaknis kūgio formos; atplėšiamas maistas), 8 kaplius (vainikas kubo formos, viršutinių kaplių šaknys dažnai dvišakos; maistas smulkinamas), 12 krūminių dantų (jie masyviausi, vainikas kubo formos, viršutiniai krūminiai dantys dažnai turi po 3 šaknis, apatiniai – 2; jais trinamas maistas). Dantis turi 5 paviršius: išorinį, vidinį, 2 kontaktinius ir okliuzinį. Kontaktiniais paviršiais dantys yra prisiglaudę vienas prie kito. Priekinių dantų okliuzinis paviršius vadinamas kandamuoju kraštu, o kaplių ir krūminių dantų – kramtomuoju paviršiumi.
žmogaus dantys: a – viršutinis žandikaulis, b – apatinis žandikaulis; 1 – kandžiai, 2 – iltys, 3 – kapliai, 4 – krūminiai dantys
Kapliai ir krūminiai dantys kramtomajame paviršiuje turi gumburus, kuriuos skiria tarpgumburiniai plyšiai. Kapliai turi po 2 gumburus, viršutiniai krūminiai dantys – po 4, 3, apatiniai krūminiai dantys – po 6, 5 arba 4. Protinių dantų gumburų skaičius įvairus.
Dantys padeda susiformuoti kalbos garsams; jie turi genetiškai fiksuotą raštą, todėl naudojami tiriant populiacijų genetinius ryšius, nustatant populiacijos odontologinį tipą. Norint, kad dantys būtų sveiki, svarbu juos tinkamai prižiūrėti. dantų akmenys, dantų implantacija, dantų ligos.
Gyvūnų dantys
Žinduoliai turi keturias dantų grupes: priekiniai dantys vadinami kandžiais (I), už jų yra iltys (C) ir kapliai (P), už kaplių – krūminiai dantys (M), kuriais kramtoma. Senoviniai placentiniai žinduoliai abiejose dantų lankų pusėse dažnai turėjo po 3 kandžius, 1 iltį, 4 kaplius ir 3 krūminius dantis. Dabartiniai žinduoliai, su retomis išimtimis, pirminį dantų skaičių prarado ir dažnai turi mažiau dantų negu jų protėviai. Dažnai specifinė mityba lemia visišką dantų išnykimą (skruzdėdos, bedančiai banginiai) arba dantų skaičiaus padidėjimą (dantytieji banginiai, šarvuočiai). Žinduolio dantų skaičiui aprašyti naudojama dantų formulė. Didžiosios raidės I, C, P ir M su skaičiumi jų apačioje ar viršuje rodo danties vietą lanke (I1 – pirmasis viršutinis kandis, M3 – paskutinis apatinis krūminis dantis). Jei tam tikri dantys filogenezėje yra išnykę, likusieji rašomi su tuo indeksu, kuris nurodo jo pirmykštį (ne dabartinį) eiliškumą (arklio dantų formulė viršuje – I0, C0, P2, M3; apačioje – I3, C0, P2, M3; iš viso 26). Kai kurių žinduolių vienos dantų grupės išnykusios, kitos pakitusios (dramblių šoniniai kandžiai išaugo ir virto didžiulėmis iltimis; arklių gerai išsivystę krūminiai dantys, nes jais sumalamas augalinis maistas, o viršutiniai kandžiai sunykę; plėšrūnų gerai išsivysčiusios iltys, graužikų – kandžiai ir krūminiai dantys).
Dabartiniai paukščiai yra bedančiai. Iš fosilinių paukščių dantis turėjo archeopteriksas, ichtiornis. Ropliai, varliagyviai ir žuvys turi primityviausius kūgiškus dantis. Evoliucijos metu maisto smulkinimas (kramtymas, trynimas) lėmė kūgiško danties viršutinės dalies suplokštėjimą (vainiko susidarymą) bei jo apatinės dalies įsitvirtinimą burnos srities kauluose (danties šaknies susiformavimas). Daugelis stuburinių, vadinamų polifiodontais (kai kurie ropliai, varliagyviai, žuvys) dantis keičia visą gyvenimą. Išskyrus kai kuriuos sterblinius ir kurmius, dauguma žinduolių yra difiodontai, t. y. turi dvi dantų kartas (pieninius ir nuolatinius).
1100