dãnų kalbà priklauso skandinavų kalbų pogrupiui.
Paplitimas
Danijos valstybinė kalba, Farerų ir Grenlandijos salų viena oficialiųjų kalbų. Dar vartojama Vokietijos šiaurinėje dalyje, Švedijoje, Norvegijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Argentinoje, Australijoje; iš viso apie 5,5 mln. kalbančiųjų.
Istorija
Skiriama senoji (800–1100; senovės rašto paminklai – runų įrašai), vidurinių amžių (1100–1525; runas pakeitė lotyniški rašmenys) ir naujoji (nuo maždaug 1525) danų kalba; iš kitų šiaurės germanų kalbų danų kalba galutinai išsiskyrė 12 amžiuje.
Bendrinė rašomoji danų kalba susiformavo apie 16 a. vidurį Zelandijos tarmės pagrindu, šnekamoji (tapatinama su Kopenhagos dialektu) – 19 a. pradžioje. 16–19 a. danų kalba buvo ir Norvegijos rašomoji kalba.
Tarmės
Skiriamos 3 danų kalbos tarmės: Danijos rytinės dalies, Zelandijos (salų, arba vidurio) ir Jutlandijos (vakarų). Jos sparčiai nyksta.
Gramatikos ypatybės
Danų kalba labiausiai nutolusi nuo šiaurės germanų kalbų prokalbės. Rašyba archajiška, tik iš dalies atitinka tarimą. Naujoji danų kalba – analitinė. Turi daug panašios artikuliacijos balsių, priebalsių, būdinga laužtinė priegaidė. Morfologija gana paprasta, žodžių tvarka griežta. Nemaža vokiečių žemaičių (nuo 13 a.), prancūzų (nuo 17–18 a.), anglų (nuo 20 a.) kalbų skolinių.
Danų kalba Lietuvoje
Nuo 1991 danų kalba dėstoma Vilniaus universitete. Išleisti žodynai: Danų–lietuvių kalbų žodynas (1994 42013), Dansk-litauisk ordbog = Danų-lietuvių kalbų žodynas (2014).
1545