Daoguángas (Daoguang; Dàoguāng Dì), tikr. Mianning (Miánníng, Mien‑ning), nuo 1820 Minning (Mǐnníng, Min‑ning) 1782 09 16Pekinas 1850 02 26prie Pekino, Kinijos imperatorius (1820–50). Čingų dinastijos.
Valdymo pradžia
1820 09 Daoguangas paveldėjo sostą po to, kai dėl nežinomų priežasčių staiga mirė imperatorius Jiagingas. Jis ėmė valdyti imperiją, kuriai grėsė Vakarų Europos kolonijinė ekspansija (kolonializmas). Valdymo pradžioje kilo Afagi Khojos vadovaujami maištai, anksčiau ištremto Chodžo įpėdinis Jahangiras Khoja (uigūrų musulmonas) iš Kokando chanato užpuolė Sindziangą (dabar Sindziango uigūrų autonominis rajonas). Iki 1826 pabaigos Čingų kontroliuojami miestai Kašgaras, Jarkandas, Chotanas ir Jangihisaras atiteko sukilėliams.
imperatorius Daoguangas (19 a., dailininkas nežinomas, Pekino rūmų muziejus)
Vėlesni įvykiai sukilėliams klostėsi nesėkmingai: 1827 03 bendražygių išduotas A. Khoja buvo išsiųstas į Pekiną (jam įvykdytas mirties nuosprendis), 1828 J. Khoja nužudytas Čingų šalininko mandžiūro Lingchi. Sukilimas baigėsi, Daoguangas atgavo savo prarastų teritorijų kontrolę.
Pirmasis opijaus karas
Daoguango valdymo laikotarpiu Kinija patyrė didelių problemų dėl opijaus, kurį į Kiniją importavo britų pirkliai. Opijus į Kiniją pradėjo plūsti valdant Yongzhengui, bet valdant Daoguangui šios prekės importas ėmė labai augti. Todėl imperatorius išleido daug opijų draudžiančių įsakų, kuriuos vykdė Kantono komisaras Lin Zexu, tačiau jo pastangos sustabdyti opijaus plitimą imperijoje 1839 sukėlė Pirmąjį opijaus karą (Opijaus karai), kurį Kinija pralaimėjo. Dėl to imperatorius komisarą Lin Zexu ištrėmė į Yili.
Šalies pralaimėjimas kare atskleidė Didžiosios Britanijos karinį pranašumą, todėl 1842 08 29 Nankingo sutartimi Kinija buvo priversta perleisti Honkongą Didžiajai Britanijai ir jai sumokėti didelę (21 mln. JAV dolerių) kontribuciją – tai žymiai patuštino imperijos iždą. Be to, Daoguangas sutiko prekybai su Britanijos imperija atidaryti 5 uostus (Šanchajų, Ningbo, Fudžou, Siameną ir Guangdžou), šiai imperijai uostamiesčiuose leido įsigyti eksteritorialių zonų (eksteritorialumas). 1844 patvirtino sutartis dėl eksteritorialių zonų įsigijimo su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Prancūzija. Tokiu būdu per paskutinius dešimt Daoguango valdymo metų Čingų imperija prarado dalį teritorijos, todėl kilo šalies visuomenės pasipiktinimas (Kantone, Kvantune ir kitur). Laviruodamas tarp abiejų pusių (užsienio šalių ir valstybės gyventojų) Daoguangas vengė vykdyti tarpvalstybines sutartis, dėl to 1857 (jau po imperatoriaus mirties) prasidėjo Antrasis opijaus karas (vyko iki 1860).
Kitas iššūkis Daoguangui buvo Sikhų imperijos (gyvavo dabartinės Indijos teritorijoje) bandymas užimti Tibetą (tuo metu jis faktiškai priklausė Kinijai), dėl to kilo 1841–42 Sikhų–Kinijos karas, kurį kinai laimėjo; Tibetas ir toliau buvo valdomas Kinijos.
Antikrikščioniška politika ir valdymo pabaiga
Imperatoriaus Daoguango valdymo metais galiojo Didžiojo Čingų teisės kodekso statutas Raganių ir burtininkų draudimai, pagal kurio nuostatą (į statutą buvo įtraukta 1811) europiečiai už katalikybės skleidimą buvo nuteisiami mirties bausme. Kiti misionieriai (protestantai) tikėjosi, kad Kinijos vadovybė atskirs protestantizmą ir katalikybę (kaip krikščionybės šakas), tačiau taip neįvyko. Po to, kai protestantų misionieriai 1835 ir 1836 šalyje pabandė platinti savo tikybos knygas, Daoguangas pareikalavo išsiaiškinti, kas yra katalikų ir protestantų tikėjimas. Jis nerado katalikybės ir protestantizmo esminio skirtumo, dėl to protestantų misionieriams už savo tikėjimo skleidimą t. p. grėsė mirties bausmė.
Daoguango valdymo pabaigoje prasidėjo gyventojų sukilimas, kuris vos nenuvertė valdančiosios Čingų dinastijos (Taipingų sukilimas 1850–64).
Daoguangas mirė senuosiuose Vasaros rūmuose (8 km į šiaurės vakarus nuo Pekino), palaidotas Mu mauzoliejaus komplekse (120 km į pietvakarius nuo Pekino). Kinijos imperijos sostą paveldėjo jo vyriausias sūnus Yizhu (imperatorius Sianfengas).
L: E. S. Rawski The Last Emperors: A Social History of Qing Imperial Institutions Berkeley 2001.
1088