darbãdienis, matas, kuriuo buvo nustatomos kolūkiečių darbo sąnaudos ir jiems tenkanti kolūkio pajamų dalis. SSRS kolūkiuose darbadienis vartotas 1931–66, jos okupuotoje Lietuvoje 1948–66. Per dieną dirbantis kolūkietis uždirbdavo 0,5–1,5 darbadienio, per metus – 150–250 darbadienių (priklausė nuo darbo sunkumo, sudėtingumo, išdirbio normų vykdymo, gyvulių produktyvumo). Už darbadienius paprastai buvo mokama ūkinių metų pabaigoje vadovaujantis likutiniu principu (kiek likdavo kolūkiui atidavus prievoles valstybei, grąžinus paskolas, sudarius fondus). 1950 Lietuvoje už darbadienį mokėta vidutiniškai 6 kapeikos pinigais ir 2,1 kg grūdais, 1955 – 10 kapeikų ir 0,7 kg, 1960 – 31 kapeika ir 1,2 kilogramo. Apmokėjimas už darbadienius sudarė nedidelę kolūkiečio šeimos pajamų dalį (1952 – 19,2 %, 1956 – 17,5 %); kitų pajamų ji gaudavo iš asmeninio pagalbinio ūkio. Darbadieniai buvo viena iš kolūkiečių ekonominio ir administracinio spaudimo priemonių: nustatomas metinis privalomasis darbadienių minimumas, jo neįvykdžius mažinamas sodybinis sklypas, ganyklos asmeniniams gyvuliams plotas. 1966 kolūkiuose įvedus piniginį darbo apmokėjimą darbadienių atsisakyta.
1250