darbiniñkų draudmas, draudimo rūšis Lietuvoje 1896–1940 (su pertraukomis).
Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje darbininkai drausti pagal Rusijos imperijos įstatymus. Darbininkų draudimui vykdyti buvo sukurtos atskiros institucijos: draudimui ligos atveju – ligonių kasos, draudimui nelaimingų atsitikimų atveju – draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasos. Draudimo įnašus (1–2,5 % darbo užmokesčio) mokėjo patys darbininkai. Apdraustieji gaudavo pirmąją medicinos pagalbą, nedarbingumo pašalpas. Draudimą vykdančios ligonių kasos dažniausiai buvo steigiamos prie atskirų įmonių, bet buvo ir bendrųjų, apimančių kurios nors gamybos šakos įmones. Vilniuje 1913 veikė 10 bendrųjų ligonių kasų (metalininkų, kojinių mezgėjų ir kitos), kurios susirgusiems darbininkams teikė medicinos pagalbą, nuo ketvirtos susirgimo dienos mokėjo nedarbingumo pašalpas.
Per Pirmąjį pasaulinį karą nutrūkęs darbininkų buvo atnaujintas 1928 pabaigoje, įgyvendinant 1926 Ligonių kasų įstatymą (1934 pakeistas ir papildytas). Didesnėje Lietuvos dalyje (nuo 1931 – visoje Lietuvoje) privalomuoju draudimu ligos atveju buvo draudžiami pramonės, statybos, transporto ir kiti miesto darbininkai, išskyrus žemės ūkio darbininkus. Veikė Kauno miesto ir 9 apygardų (Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės, Kauno, Vilkaviškio, Marijampolės, Alytaus, Tauragės ir Telšių) ligonių kasos, kuriose buvo apdrausta: 1929 – 48 600, 1932 – 72 100, 1935 – 80 200, 1938 – 118 700 darbininkų ir jų šeimos narių. Be šių kasų, dar veikė (pagal atskirus įstatymus) Susisiekimo ministerijos ligonių kasa, Žemės ūkio ministerijos laisvai samdomų eigulių draudimo kasa, Lietuvos banko kasa, Kauno elektros stoties kasa, Šv. Zitos katalikių tarnaičių draugijos kasa. Draudimo lėšas sudarė ligonių kasoms mokami darbininkų ir darbdavių įnašai, kurių dydis buvo 5 % darbininko darbo užmokesčio, o nuo 1934 – 6 %. Iš pradžių didesnę dalį draudimo mokesčių (60 %) mokėjo patys darbininkai, likusią – darbdaviai. 1934 darbininkų ir darbdavių draudimo įnašai sulyginti ir buvo po 3 % darbininkų darbo užmokesčio. Metinį ligonių kasų biudžetą sudarė 3–8 mln. litų, iš jų 52–63 % buvo išleidžiama apdraustiesiems gydyti, 15–20 % – pašalpoms mokėti, 9–12 % – kasų administracijai išlaikyti. Nuo 1929 pradžios apdraustieji darbininkai gaudavo medicinos pagalbą 26 savaites, o jų šeimos nariai – 13 savaičių per metus. Apdraustiesiems buvo mokamos ligonio, gimdymo pašalpos (iš valstybinių priedų kasos narių gimdyvių pašalpoms) ir pašalpa mirusio kasos nario šeimai. Miesto darbininkų draudimas nelaimingų atsitikimų atveju darbdavio lėšomis Lietuvoje buvo įvestas 1937. Šis draudimas buvo taikomas fabrikams ir jiems prilygintoms pramonės įmonėms, miško eksploatacijos ir plukdymo, statybos, geležinkelių, uostų, plentų ir vandens kelių, telegrafo, telefono ir radijo, gatvių tvarkymo, vandentiekio ir kanalizacijos įmonėms. Nukentėjusiems darbininkams buvo nemokamai teikiama medicinos pagalba ir nuo susirgimo ketvirtos dienos mokama 2/3 darbo užmokesčio dydžio pašalpa. Darbe suluošintiems darbininkams draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasa mokėjo pensiją, kurios dydis priklausė nuo prarasto darbingumo. Tokias pensijas 1937 gavo 257, 1938 – 445, 1939 – 628 darbininkai. Nukentėjusiųjų pašalpoms ir pensijoms 1937 buvo išleista 298 900 litų, 1938 – 563 900 litų. Darbdavių lėšomis 1939 nuo nelaimingų atsitikimų darbe pradėta drausti ir žemės ūkio darbininkus. Nukentėjusiems darbininkams buvo nemokamai teikiama medicinos pagalba ir nuo nedarbingumo šešioliktos dienos mokama 2/3 darbo užmokesčio dydžio pašalpa. Sužeistiems žemės ūkio darbininkams gydyti 1939 išleista 300 500 litų, pašalpoms – 208 800 litų, pensijoms – 31 400 litų.
Prie Lietuvos prijungus Klaipėdos kraštą darbininkų draudimą vykdė Klaipėdos krašto apdraudimo įstaiga (įkurta 1923). Privalomai buvo draudžiami pramonės ir žemės ūkio darbininkai ligos, nelaimingų atsitikimų, invalidumo, senatvės ir nedarbo atvejais. Draudimo lėšas sudarė darbininkų ir darbdavių įnašai lygiomis dalimis – po 5 % darbininkų darbo užmokesčio.
SSRS okupavus Lietuvą 1940 darbininkų draudimas buvo panaikintas ir įtrauktas į bendrą socialinio draudimo sistemą.
1301