darbiniñkų judjimas, samdomų darbininkų pastangos kolektyviai ginti savo interesus darbovietėje ir darbo rinkoje. Kapitalizmo sąlygomis darbininkų judėjimas dažniausiai yra pagrindinė opozicinė jėga, veikia per profesines sąjungas ir darbo partijas (parlamentuose).
Darbininkų judėjimo raida pasaulyje
Ėmus plėtotis rinkos ekonomikai darbininkų judėjimams atsirasti padėjo dar feodalizme įsigalėjęs cechų, įvairių brolijų ir kitokių sąjungų narių solidarumo jausmas. Pirmoji darbininkų kolektyvinių veiksmų forma buvo streikas. Pradėta kelti ne tik tiesioginius ekonominius reikalavimus (didinti darbo užmokestį, gerinti darbo sąlygas, kontroliuoti darbo organizavimą), bet ir reikalauta teisės kurti savo sąjungas. Šias pastangas pastebėjo intelektualai. 19 a., dar galutinai nesusiformavus rinkos ekonomika pagrįstai visuomenės struktūrai, kilo plati diskusija dėl naujos visuomenės humaniškesnio sutvarkymo. Ji atsispindi R. Oweno, C. Fourier, L. A. Blanqui, P. J. Proudhono, M. Bakunino, F. Lassalle’io, K. Marxo, F. Engelso raštuose. Neformalus darbininkų, jų sąjungų ir intelektualų aljansas davė pradžią įvairioms socializmo – darbininkų judėjimo ideologijos – koncepcijoms; popiežiaus Leono XIII 1891 išleista enciklika Rerum Novarum apibrėžė katalikų partijų moralines nuostatas šiuo klausimu.
Įvairiose šalyse industrializacija vyko skirtingai, todėl nors 20 a. pradžioje susiklosčiusių nacionalinių darbininkų judėjimų siekiai buvo iš esmės tokie patys, jie daugeliu požiūrių (centralizacija, radikalumu, susitelkimu ir kita) skyrėsi. Iki Pirmojo pasaulinio karo sustiprėjęs nacionalizmas neleido susikurti bendram tarptautiniam vadinamajam antikapitalistiniam frontui. Dauguma nacionalinių darbininkų judėjimų ėmė reformomis siekti humaniškesnės kapitalistinės visuomenės, Europoje dažniausiai per socialdemokratų partijas. Darbo vietose darbininkų interesus gynė profesinės sąjungos. Kapitalizmą siekta demokratizuoti – reikalauta darbininkų teisės į dalį pramonės įmonių nuosavybės, valstybė turėjo sušvelninti neigiamus rinkos ekonomikos padarinius.
Kitaip darbininkų judėjimai plėtojosi Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur nebuvo sukurta didelė ir įtakinga politinė partija, bet iškilo stiprios profesinės sąjungos (American Federation of Labor, American Federation of Labor and Congress of Industrial Organizations, Congress of Industrial Organizations), ir Rusijoje, kur darbininkų judėjimas greitai buvo pajungtas vienos partijos diktatui (po 1945 į Vidurio ir Pietryčių Europos šalis eksportuotas modelis; daugelio šalių komunistų partijos buvo pajungtos SSKP tikslams). Tarptautiniu mastu ir beveik kiekvienoje nekomunistinėje šalyje darbininkų judėjimai susiskaldė į komunistų ir socialdemokratų kryptis.
Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų darbininkų judėjimai pasiekė palyginti nedaug, išskyrus Skandinaviją ir Jungtines Amerikos Valstijas (pastarosiose socialdemokratų partijos nebuvo, bet darbininkų ir darbdavių santykius ėmėsi reguliuoti valstybė; Naujasis kursas). Tam ypač sutrukdė 1929–32 pasaulinė ekonomikos krizė (Didžioji depresija). Kita vertus, įsikūrė Tarptautinė profesinių sąjungų federacija. Daugelyje Europos šalių, kur demokratijos tradicijos buvo silpnos, į valdžią atėjo darbininkų judėjimams nepalankūs fašistiniai ir kiti antidemokratiniai judėjimai.
Kitokios tendencijos vyravo po Antrojo pasaulinio karo; darbininkų judėjimui ypač palankūs buvo 3 pirmieji pokario dešimtmečiai. Įsitvirtinusi konvejerinė pramonės gamyba (fordizmas) buvo palanki siekti profesinių sąjungų tikslų (daugelyje šalių priimti darbo saugos, profesinių sąjungų teisių ir kiti įstatymai). Darbininkų judėjimų sėkmę nulėmė ir politinės demokratijos plėtra, palankūs darbo partijoms parlamentų rinkimų rezultatai. Daugelio šalių darbininkų judėjimai pradėjo siekti vadinamosios mišriosios ekonomikos. Verslininkai, keinsizmo idėjų veikiami, t. p. siekė mažinti socialinius prieštaravimus, fizines darbo sąnaudas, nedarbą. Plėtojantis pokario ūkiui įsigalėjo socialdemokratų idėjos dėl ekonominio reguliavimo bei profesinių sąjungų siūlymai dėl darbo pagal sutartis; buvo pasiektas kompromisas tarp darbo ir kapitalo. Tai lėmė (pirmiausia Austrijoje ir Švedijoje) didelius ekonominės plėtros tempus.
Padėtis ėmė keistis po 20 a. 8 dešimtmečio dviejų vadinamųjų energetinių krizių ir dėl globalizacijos procesų. Pasaulio ekonomikai vis labiau tampant bendra darbo, kapitalo ir gamybos produktų rinka, sustiprėjo laisvosios rinkos, minimalaus ekonomikos reguliavimo (laissez faire) šalininkų neoliberalų idėjos; profesinių sąjungų veiklą vis dažniau imama laikyti ekonomikos neefektyvumo veiksniu. Naujomis salygomis tiek socialdemokratų, tiek profesinių sąjungų dėmesys labiau sutelktas ne į ūkio reguliavimą, bet į nacionalinių įmonių konkurencingumo didinimą. Keičiantis rinkos konjunktūrai įmonėms tenka greitai keisti gamybos technologijas, todėl darbo sutarčių sudarymas tapo individualesnis, profesinių sąjungų įtaka joms sumažėjo. 20 a. pabaigoje radosi ir svarbių socialinių pokyčių: sumažėjo tradicinių pramonės darbininkų, padaugėjo vadinamųjų intelektualiųjų darbuotojų, vidurinės grandies administracijos, dirbančių moterų. Politiškai artimesni tampa naujasis vidurinis sluoksnis ir inteligentija. Išnyko anksčiau svarbi darbininkų ir intelektualų sąjunga. Profesinių sąjungų vaidmuo beveik visose šalyse sumažėjo; jos pamažu panašėja į kitas interesų grupes. Politinėse diskusijose beveik neliko klasių konflikto idėjos. 21 a. pradžioje viena svarbiausių darbininkų judėjimo problemų tampa ekonomikos globalizacija ir didėjantis darbininkų judėjimo nacionalinis uždarumas.
283
Darbininkų judėjimas Lietuvoje
Darbininkų judėjimas Lietuvoje prasidėjo 19 a. pabaigoje. Pirmosios darbininkų organizacijos – kovos kasos – įsikūrė 1888 Vilniuje. Jos veikė nelegaliai ir siekė padidinti atlyginimus, sutrumpinti darbo dieną, iškovoti geresnes darbo sąlygas. Iš kovos kasų nuo 1895 ėmė kurtis darbininkų profesinės sąjungos, kurios t. p. veikė nelegaliai. Dažnai naudota kovos dėl darbininkų interesų forma buvo streikai. 1896 susikūrė pirmosios darbininkų politinės organizacijos – Lietuvos socialdemokratų partija ir Lietuvos darbininkų sąjunga. 1897 pradėjo veikti žydų darbininkus vienijantis Bundas, 1900 – Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratijos vietinė organizacija, 1901 – Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos Vilniaus grupė. Darbininkų judėjimų aktyvumas padidėjo per 1905 revoliucijos įvykius: vyko masiniai darbininkų streikai ir demonstracijos. Streikuodami Vilniaus darbininkai iškovojo svarbių nuolaidų: 8 val. darbo dieną, didesnius atlyginimus, kolektyvines darbo sutartis. 1906 03 04 visoje Rusijos imperijoje buvo legalizuota profesinių sąjungų veikla. Po 1905 dėl Rusijos valdžios represinių priemonių darbininkų judėjimų aktyvumas sumažėjo, bet apie 1912 vėl išaugo. Kartu vyko atkakli Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir Lietuvos socialdemokratų partijos kova dėl įtakos darbininkų profesinėms sąjungoms ir visam Lietuvos darbininkų judėjimui.
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, 1919 įstatymu ir 1926 įstatymo pakeitimu įvesta 8 val. darbo diena ir 48 val. darbo savaitė. Darbininkų reikalais rūpinosi Darbo ir socialinės apsaugos ministerija. Profesinės sąjungos veikė legaliai. Prasidėjo Lietuvos komunistų, Lietuvos socialdemokratų ir Lietuvos krikščionių demokratų partijų kova dėl vadovavimo darbininkų judėjimui. Šio tikslo siekta kuriant partijų įtakos veikiamas profesines sąjungas. 1919 Kaune įkurtas Lietuvos profesinių sąjungų Centro biuras, per kurį komunistai siekė kontroliuoti Lietuvos darbininkų judėjimus. Krikščioniškai darbininkų organizacijai – Lietuvos darbo federacijai (įkurta 1919) – įtaką darė Lietuvos krikščionių demokratų partija. 1926 Lietuvos socialdemokratų partija įkūrė profesines sąjungas vienijančią instituciją – Lietuvos darbininkų ir tarnautojų profesinių sąjungų Centro biurą. Lietuvoje veikė ir tautinės lenkų, vokiečių, žydų profesinės sąjungos. Po 1926 perversmo darbininkų organizacijų veikla buvo suvaržyta, streikai uždrausti. 1934 savarankiškos profesinės sąjungos uždarytos, 1936 vietoje jų sukurti Darbo rūmai – tautininkų valdžios kuriamos korporacinės sistemos dalis. Darbininkų judėjimai suaktyvėjo 4 dešimtmetyje dėl 1930–34 ekonominės krizės ir dėl 1935–36 ekonominės depresijos padidėjus nedarbui, sumažėjus darbo užmokesčiui, pailgėjus darbo dienai. Dažniausiai streikų metu kelti ekonominiai reikalavimai (padidinti darbo užmokestį, sutrumpinti darbo dieną ir kiti). Lietuvos darbininkų judėjimas tapo tarptautinio darbininkų judėjimo dalimi. Lietuvių darbininkų atstovai dalyvavo Tarptautinės profesinių sąjungų federacijos (Amsterdamo profesinių sąjungų internacionalo) veikloje.
Natūralią darbininkų judėjimo raidą 1940 nutraukė Lietuvos sovietinė okupacija. Komunistų totalitarinio režimo metais darbininkų judėjimų faktiškai neliko. Oficialiai buvo skelbiama, kad sovietinė valdžia – tai darbininkų valdžia, bet profesinės sąjungos buvo paverstos valstybės aparato dalimi, vykdančia daugiausia tik darbuotojų kontrolės ir materialinio skatinimo funkcijas. Pavieniai spontaniški darbininkų judėjimo proveržiai – streikai ir konfliktai dėl darbo sąlygų, atlyginimo, darbo dienos ilgumo – buvo baudžiami, slopinami ir nuolaidomis, ir prievartos priemonėmis.
Darbininkų judėjimo naujas etapas prasidėjo 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Įtaką jam daro nauji besikuriančios poindustrinės visuomenės ypatumai – daugėja ne pramonės darbininkų, o paslaugų sferos darbuotojų, kurių neįmanoma lengvai sutelkti. Be to, 20 a. 10 dešimtmetyje išryškėjo pereinamojo laikotarpio iš planinio valstybinio ūkio į rinkos ekonomiką sunkumai (pramonės įmonių bankrotai, privatizacija). Darbuotojų interesus gina profesinių sąjungų susivienijimai: Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ (įkurta 1989), Lietuvos darbo federacija (atkurta 1991), Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (įkurta 2002 susijungus Lietuvos profesinių sąjungų centrui ir Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimui).