darbnis ùgdymas, viena ugdymo dalių – procesas, kuriuo siekiama suformuoti teigiamą požiūrį į darbą, dirbančiuosius ir per darbinę veiklą įtvirtinti protinius bei fizinius gebėjimus.
Funkcijos ir metodai
Darbinio ugdymo funkcijas atlieka visuomeninės institucijos (ikimokyklinės įstaigos, mokyklos, pamokinės veiklos būreliai ir kita) ir šeima. Darbinis ugdymas grindžiamas humaniškumo ir demokratiškumo principais, kultūros ir darbo nacionalinėmis tradicijomis. Siekiama ugdyti asmenybės bruožus (atsakomybę, dėmesį kokybei, darbštumą, sąžiningumą, kūrybiškumą, iniciatyvumą, paslaugumą ir kita), kurie skatintų sąmoningai dirbti, suvokti darbo vertę, formuotų konstruktyvius, humaniškus darbo santykius ir kurtų harmoningą darbo proceso (grožio, darbo ir naudos) visumą. Darbinis ugdymas padeda pasirinkti profesiją (profesinis orientavimas). Jis įgyvendinamas tam tikrais metodais ir priemonėmis, pagrindiniai – saviruoša ir ruoša, mokymasis, visuomenei ir mokyklai naudingi darbai, jų analizavimas, veiklos koordinavimas, kooperacija su bendraminčiais, individualūs darbai, požiūrio į darbą bei įsitikinimų formavimas.
siuvimo pamoka Bostono (Jungtinės Amerikos Valstijos) Horaceʼo Manno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje (1904, Bostono miesto archyvas)
Raida
Woodvilleʼo (Australija) pradinės mokyklos mokiniai medžio darbų klasėje (Australija, 1946)
Teorines darbinio ugdymo žinias jungti su gamybine veikla ir visapusiškai lavinti žmogų pirmieji pasiūlė utopistai T. More’as (16 amžius) ir T. Campanella (17 amžius). Vėliau šią idėją išplėtojo daugelis pedagogų ir visuomenės veikėjų – J. A. Komenský, J. Locke’as, J.‑J. Rousseau, A. de Condorcet, J. H. Pestalozzis, R. Owenas, C. Fourier, C. H. de Saint-Simonas. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje susiformavo darbo mokyklos pedagoginė srovė, kurios pagrindinis tikslas buvo sudaryti ugdytiniui sąlygas aktyviai lavinti darbo įgūdžius ir juos realizuoti.
Darbinis ugdymas Lietuvoje
Lietuvoje darbinio ugdymo užuomazgų buvo Edukacinės komisijos (1773–1797) reformose. 1918–1940 darbinio ugdymo idėjas plėtojo Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė (1888–1968), M. Vasiliauskas, Stasys Brašiškis (1896–1989), J. Laužikas, V. Ruzgas ir kiti pedagogai. Sovietinės okupacijos metais darbinis ugdymas buvo sudėtinė vadinamojo komunistinio auklėjimo dalis. Atkūrus nepriklausomybę teorines darbinio ugdymo programas rengia Ugdymo plėtotės centras (2019 su kitomis įstaigomis pertvarkytas į Nacionalinę švietimo agentūrą), Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija ir kitos mokslo įstaigos.
2193