dárbo apmokjimas, atlyginimas darbuotojams už dirbtą laiką ar atliktą darbą.
Darbo apmokėjimo formos ir sistemos
Pagal darbo pobūdį ir specifiką skiriamos darbo apmokėjimo pagrindinės formos: laikinė ir vienetinė. Abi formos turi įvairių atmainų – darbo apmokėjimo sistemų, kurios skiriasi darbo užmokesčio apskaičiavimo būdais ir priklausomybės tarp darbo ir darbo apmokėjimo nustatymo metodais.
Esant laikinei darbo apmokėjimo formai, darbo užmokestis priklauso nuo faktiškai dirbto darbo laiko ir darbuotojo kvalifikacijos. Pagal laikinę paprastąją darbo apmokėjimo sistemą, darbuotojo darbo užmokestis apskaičiuojamas remiantis tarifiniu atlygiu (valandiniu, dienos, savaitės) ir faktiškai dirbtu laiku. Pagal laikinę premijinę darbo apmokėjimo sistemą, be darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal tarifinį atlygį ir dirbtą laiką, dar mokama premija už konkrečius geresnius kokybinius ir kiekybinius darbo rezultatus. Laikinės darbo apmokėjimo formos atmaina yra pareiginių algų sistema: darbuotojui, einančiam tam tikras pareigas, skiriama mėnesinė alga. Pareiginių algų sistema taip pat gali būti laikinė paprastoji ir laikinė premijinė.
Esant vienetinei darbo apmokėjimo formai darbuotojui mokama už faktiškai pagamintą produkciją arba atliktą darbą pagal nustatytus įkainius. Pagal vienetinę tiesioginę (paprastąją) darbo apmokėjimo sistemą, darbo užmokestis tiesiogiai priklauso nuo darbuotojo pagamintos produkcijos apimties ar atliktų operacijų kiekio ir tarifinių atlygių (įkainių). Pagal vienetinę netiesioginę darbo apmokėjimo sistemą, darbuotojo darbo užmokestis priklauso ne nuo asmeninio išdirbio, o nuo struktūrinio padalinio darbo rezultatų. Pagal vienetinę premijinę darbo apmokėjimo sistemą, be pagrindinio vienetinio atlygio, mokamos premijos už tam tikrus kokybinius ir kiekybinius rodiklius. Pagal vienetinę progresinę darbo apmokėjimo sistemą, išdirbiui virš normos taikomi didesni vienetiniai įkainiai, kurie didėja atsižvelgiant į normų įvykdymo lygį. Vienetinės regresinės darbo apmokėjimo sistemos esmė – kuo daugiau įvykdomos darbo normos, tuo lėčiau didėja darbo užmokestis. Pagal vienetinę fiksuotų priedų darbo apmokėjimo sistemą, už kiekvieną nustatytos normos pagamintą produkcijos vienetą mokamas fiksuotas priedas. Taikant vienetinę asmeninių priedų darbo apmokėjimo sistemą tarifinis atlygis, pagal kurį skaičiuojamas darbo užmokestis, susideda iš tarifinio atlygio, priklausančio nuo darbo sudėtingumo ir darbo rezultatyvumo, bei asmeninio priedo, kurio dydį lemia darbuotojo amžius, darbo stažas, asmeninės ar kolektyvinės ypatybės (pavyzdžiui, požiūris į darbą, domėjimasis darbu, atsakomybės jausmas) ir kita. Pagal vienetinę akordinę darbo apmokėjimo sistemą nustatomas bendras viso darbo įkainis ir atlikimo terminas.
Darbo apmokėjimo formų ir sistemų pasirinkimas priklauso nuo gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų pobūdžio, gamybos lygio ir augimo tempų, darbuotojų skaičiaus, profesinės struktūros ir kitų veiksnių, šalyje susiklosčiusių tradicijų. Darbo apmokėjimas atitinkamai keičiamas, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų: darbas poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandinis ir naktinis darbas, darbas kenksmingomis sąlygomis; tokiais atvejais mokamas didesnis darbo užmokestis.
Darbo apmokėjimas Lietuvoje
Lietuvoje sovietinės okupacijos metais darbo apmokėjimas buvo reguliuojamas direktyvine tvarka. Galiojo atskiros darbo apmokėjimo sistemos darbininkams ir tarnautojams, laikantis pagrindinio principo, kad už vienodą darbą mokamas vienodas atlyginimas. Centralizuotai leidžiamuose kvalifikaciniuose tarifų žinynuose buvo pateikiami profesijų ir darbo rūšių sąrašai, kvalifikacinės charakteristikos, reikalavimai kiekvienos tarifinės kategorijos darbininkams. Tarifinių atlygių (darbo užmokesčio per laiko vienetą) dydžiai pramonėje priklausė nuo darbo sąlygų, už darbą blogesnėmis ar kenksmingomis darbo sąlygomis buvo mokamas didesnis darbo užmokestis. Tarnautojų pareiginės algos buvo mokamos pagal kvalifikacinį tarnautojų pareigų žinyną ir pareiginių algų schemas, pareiginių algų priedai ir priemokos – įstatymų nustatyta tvarka. Įvairių ūkio šakų darbo apmokėjimo diferenciacija nebuvo didelė. Ji padidėjo 1986–1990 atlikus darbo apmokėjimo reformą. Gamybiniams kolektyvams buvo leista iš savo lėšų didinti darbuotojų darbo užmokestį, taikyti įvairesnes darbo apmokėjimo sistemas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1991 priimtas Darbo apmokėjimo įstatymas (nuo 2003 nebegalioja) suteikė darbdaviams teisę nustatyti darbo apmokėjimo sąlygas, profesijų ir pareigų tarifinius kvalifikacinius reikalavimus, darbų ir darbuotojų tarifikavimo tvarką ir kita. Nuo 2003 įmonių, įstaigų ir organizacijų, nesvarbu, kokia jų nuosavybės forma, darbuotojų darbo apmokėjimą reglamentuoja Darbo kodeksas. Valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygas nustato atitinkami Lietuvos Respublikos įstatymai, kitų iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo biudžetų finansuojamų įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas – vyriausybė. Vyriausybė taip pat nustato minimalią mėnesinę algą, bazinę algą. Konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, darbo normos (išdirbio, laiko, aptarnavimo ir kitos) nustatoma kolektyvinėse ir darbo sutartyse.
3116
627