dárbo danos, dainuojamosios tautosakos žanras. Darbo dainos susijusios su namų, žemės ūkio ir kitais darbais, medžiokle, žvejyba. Dalis darbo dainų priklauso apeiginei tautosakai.
Lietuvių darbo dainos
Beveik visos lietuvių darbo dainos labai senos. Kai kurios jų turi savitus melodijų tipus. Agrarinėje visuomenėje darbo dainos buvo svarbios, turėjo ryšį su darbo procesu. Pakitus visuomeninėms sąlygoms jos neteko buvusios paskirties, nesvarbu dainavimo laikas, vieta. 20 amžiaus viduryje darbo dainos įgijo pramoginę paskirtį (šiek tiek modifikuotos linų darbų ir kitos dainos pritaikomos užstalės repertuarui); jas atlieka folkloro ansambliai. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute sudarytame Lietuvių liaudies dainų kataloge užrašyta apie 20 000 variantų tekstų, iš jų 4050 su melodijomis.
Lietuvių darbo dainos daugiausia susijusios su ūkio darbais, buvo dainuojamos dirbant laukuose ir namuose, per pertraukas ar grįžtant iš darbo. Darbo dainos skirstomos į arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių rovimo, linų ir kanapių darbų, ganymo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo ir drobių balinimo, medžioklės ir žvejų dainas.
Arimo dainos
Arimo dainos yra negausios, savitos tematikos. Jos būdavo atliekamos ariančiojo, tačiau neatspindi darbo, jo ritmo. Arimo dainose poetizuojamas artojas ir arimas, joms būdinga jaunų žmonių susitikimų (jis aria, ji pusryčius neša) ir piršimosi tematika.
Šienapjūtės dainos
Šienapjūtės dainos siejasi su vasaros darbu. Jose atskirą žanrinę grupę sudaro valiavimai. Valiuodavo šienpjoviai, kartais pakaitomis su grėbėjomis. Tekstą improvizuodavo, tačiau pagrindinė tema būdavo išlaikoma – poetizuojama darbo aplinka (pieva, dobilėliai), darbo įrankiai (dalgis, grėblys). Dažnai dainose girdavo arba peikdavo šienapjūtės darbininkus (pjovėjus, grėbėjus). Kai kurių dainų struktūra yra stereotipinė, jose su humoru apdainuojami visi šienapjūtės darbai nuo žolės pjovimo iki šieno parvežimo; ryšku jaunimo santykių, šeimos sukūrimo, vestuvių motyvai. Per šienapjūtę buvo dainuojama apie karą (rekrutus gaudydavo per šienapjūtę) ir našlaičius.
Rugiapjūtės dainos
Rugiapjūtės dainos išsiskiria repertuaro įvairumu, meniškumu. Jos buvo paplitusios Pietų, Pietryčių, Rytų Lietuvoje. Vienos buvo dainuojamos rytą, vidurdienį, kitos – vakare, darbui baigiantis. Ryto ir vidurdienio dainose pabrėžiamas baravedės vaidmuo, rugių pjovimas talkomis. Jų paskirtis buvo kelti nuotaiką, skatinti pjovėjus sparčiau dirbti, lenktyniauti (giriami geri darbininkai, peikiami tinginiai). Savitą grupę sudaro dainos, kuriose kalbama ne apie darbą, o apie šeimos sukūrimą, rūpesčius, marčios dalią. Būdinga šakotinė dviejų dalių kompozicija: gamtos ir žmogaus gyvenimo paralelės. Vakaro dainose atsispindi darbo atoslūgis ir nuovargis. Pabaigtuvių dainos skirtos pjūties pabaigos apeigoms (paskutinio pėdo pjovimas, rugių vainiko arba jovaro pynimas ir jo nešimas namo). Pabaigtuvių dainomis linkėdavo šeimininkams gerovės, reikšdavo jiems pagarbą. Šios dainos panašios į kalendorines apeigines kiemų lankymo dainas.
Avižapjūtės ir grikių rovimo dainos yra panašios struktūros ir priskiriamos javų derliaus nuėmimo dainoms.
Linų ir kanapių darbų dainos
Linų ir kanapių darbų dainos yra archajiškos, stereotipinės struktūros, susijusios su ilgai trunkančiu apdirbimu. Jos buvo dainuojamos daugiausia per linarūtės ir linamynio talkas. Linų darbų dainos primena javapjūtės talkų ir pabaigtuvių dainas (artimi baravedės, geriausios rovėjos, pjovėjos motyvai). Moterys atlikdavo šoktines (su linų darbus imituojančiais šokio judesiais) linarūtės sutartines. Linų ir kanapių darbų dainos buvo labiausiai paplitusios Rytų Aukštaitijoje.
Ganymo dainos
Ganymo dainos skirstomos į piemenų (vaikų) ir naktigonių (suaugusiųjų) dainas. Piemenų dainos skirtos gyvuliams tvarkyti (sušaukti, suguldyti, parvaryti namo, laukan išginti). Jos dar vadinamos raliavimais, ridavimais. Ganymo dainas sudaro tik kelios eilutės ir priedainis (ralio, rido, generalia, ėdralio). Būdingi kreipiniai į gamtą ir gyvulius su vaikų prašymais palengvinti ganymą. Naktigonių dainose vaizduojami jaunimo santykiai, meilė.
Malimo dainos
Malimo dainos yra seniausios iš darbo dainų (minimos 16 amžiaus istoriniuose šaltiniuose). Atliekamos pagal darbo ritmą; jose kalbama apie sunkų girnų traukimą ir malėjų (jaunų mergelių) nuotaikas, išgyvenimus.
Namų darbo dainos
Namų darbo dainoms priklauso retos verpimo ir audimo, skalbimo ir drobių balinimo dainos. Jose aukštinamas ir idealizuojamas audėjos, verpėjos darbas. Manoma, kad skalbimo dainos yra išlaikiusios ryšį su velėjimo ritmu. Pagrindinė jų tema – jaunų žmonių susitikimai. Vaizdai grindžiami archajiška vestuvių simbolika. Dažnai mergelės audėjos darbas dainose turi tokį pat aukštą statusą kaip artojo.
Medžioklės ir žvejų dainos
Atskirą grupę sudaro senųjų verslų – medžioklės ir žvejų – dainos. Dalis medžioklės dainų (ypač sutartinės) yra ritualinės kilmės. Joms būdinga klausimo atsakymo forma. Mažosios Lietuvos žvejų dainose ryšku savita dainavimo tradicija ir pamario gyvenimo vaizdavimas. Didžiosios Lietuvos žvejų dainose žymu su vandeniu siejama vestuvių simbolika (tinklo mezgimas, plaukimas laivu, mergelės perkėlimas, žiedo, vainiko, laivo, bernelio, mergelės skendimas).
P: Lietuvių liaudies dainynas t. 6 Vilnius 1993, t. 12 Vilnius 1997. L: V. Misevičienė Darbo dainos: Kalendorinių apeigų dainos Vilnius 1972.
1797