dárbo rankiai (archeologijoje), senovės žmonių pagaminti daiktai, rodantys žmonijos evoliuciją; viena svarbiausių archeologinių radinių grupių. Τiriami archeologiniais (tipologiniu, stratigrafiniu, geografiniu, eksperimentinės archeologijos) ir mokslinės analizės (fiziniu, cheminiu, trasologiniu, metalografiniu ir kitais) metodais. C. J. Thomsenas (19 a. pirma pusė) pagal darbo įrankių tipologinę analizę žmonijos istoriją suskirstė į akmens, bronzos ir geležies amžius.
Ankstyviausi darbo įrankiai – prieš 2,5 mln. m. hominidų naudoti kumščio dydžio apskaldyti (viename šone) akmenys; rasta Olduvai tarpeklyje, Tanzanijoje. Žmonės pirmuosius darbo įrankius gaminosi iš gamtoje rastos vientisos medžiagos – akmens, kaulo ir rago, medžio, kriauklių, odos ir kitos. Senajame akmens amžiuje iš pradžių akmens skaldymu (skeltė, skaldytinis) ir paviršiaus apdaila (retušavimas, gludinimas) tobulinta dirbinio forma (gremžtukas, grandukas, rėžtukas ir kita), vėliau daryti kompoziciniai darbo įrankiai – raginis žeberklas su titnaginiais ašmenėliais, ietis, strėlė, kirvis su kotu ir kiti. Akmens amžiaus pabaigoje–bronzos amžiaus pradžioje iš pasisavinančio gamtos turtus ūkio (maisto rinkimas, medžioklė, žvejyba) pereinant prie gamybinio ūkio (žemdirbystė, gyvulininkystė) ir išaugus darbo įrankių paklausai pradėta perdirbti gamtines medžiagas – degti molį, lieti metalus, gaminti stiklą ir kita, sukuriant gamtoje neegzistuojančias formas; darbo įrankiai tapo įvairesni, jų daugėjo.
titnaginis gremžtukas, rastas Kernavės senojo miesto vietoje (Kernavės archeologinės vietovės muziejus)
Ankstyviausi terakotiniai darbo įrankiai (verpstukai, įvairios formelės ir kita) žinomi iš vėlyvojo paleolito (apie 24 000 pr. Kr.) gyvenviečių Čekijoje (Dolní Věstonicėje, Pavlove, Předmostyje), metaliniai darbo įrankiai (apie 7000 pr. Kr.) iš natūralaus gamtoje aptikto vario rasti Turkijoje (Çatal Hüyüke) ir Irane (Ali Koše). Kompoziciniai darbo įrankiai iš spalvotųjų metalų pradėti naudoti 4000–3000 pr. Kr. Mesopotamijoje. Pirmieji geležiniai darbo įrankiai plito apie 1000 pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose.
Lietuvoje
Lietuvoje ankstyviausi darbo įrankiai (iš vėlyvojo paleolito pabaigos; vienuoliktas–dešimtas tūkstantmetis prieš Kristų) – medžioklės, žvejybos ir jos produktų apdorojimo priemonės (grandukas, gremžtukas, rėžtukas) gaminti iš titnago (rasta Lietuvos pietrytinėje dalyje), kaulo ir rago (ietigalių rasta Kalniškėse, dabar Klaipėdos miestas). Mezolite paplito makrolitai ir mikrolitai, neolite titnaginiai darbo įrankiai pradėti retušuoti (dažniausiai pakraščiai, kartais visas paviršius), plito kaulo ir rago (rasta daug ruošinių), mediniai įrankiai, vėlyvajame neolite pradėta gludinti ir gręžti akmeninius įrankius, plito moliniai verpstukai.
Vėlyvojo neolito pabaigoje–bronzos amžiuje įsivyravus žemdirbystei ir gyvulininkystei, darbo įrankių gausėjo; bronzos amžiuje greta plačiai naudotų akmens, kaulo ir rago darbo įrankių Lietuvos vakarinėje dalyje pradėti naudoti pirmieji bronziniai darbo įrankiai. Ankstyvajame geležies amžiuje svarbiausi tokie įrankiai buvo akmeniniai kirviai, t. p. naudoti akmeniniai kaltai ir kalteliai, ypač paplito kaulo ir rago dirbiniai – naudoti kauliniai adikliai, adatos, ylos, kaltai, grandukai, rėžtukai, grąžtai, peiliai. Nuo vidurinio ir senojo geležies amžiaus svarbiausi darbo įrankiai – įvairūs kirviai, peiliai, dalgiai, pjautuvai, vedegos, skiltuvai, ylos, adatos – buvo geležiniai. Darbo įrankių randama piliakalniuose ir gyvenvietėse, kapinynuose (dėti į kapą kaip įkapės).
geležinis pjautuvas, rastas Kernavės pilkapyne (II tūkstantmetis pr. Kr.; Kernavės archeologinės vietovės muziejus)
1490