Dárbo kòdeksas, Lietuvõs Respùblikos dárbo kòdeksas, įstatyminis aktas, reglamentuojantis darbo santykius, susijusius su darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu bei gynyba.
Sandara, principai
Priimtas 2016 09 14, įsigaliojo 2017 07 01. Darbo kodeksą sudaro trys dalys: bendrosios nuostatos, individualieji ir kolektyviniai darbo santykiai. Kodekse įtvirtinti pagrindiniai darbo teisės principai: teisinis apibrėžtumas, teisėtų lūkesčių apsauga ir visapusė darbo teisių gynyba, saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas, darbo santykių stabilumas, laisvė pasirinkti darbą, teisingas apmokėjimas už darbą, darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, lytinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, ketinimo turėti vaiką (vaikų), santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, t. p. asociacijų laisvė, laisvos kolektyvinės derybos, teisė imtis kolektyvinių veiksmų.
Kodeksas įtvirtina darbuotojų lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais reikalavimus, pagrindinis jų – už tokį patį ir vienodos vertės darbą mokėti vienodą darbo užmokestį. Darbdavys, kurio darbovietėje yra daugiau kaip 50 darbuotojų, privalo priimti ir įprastais darbovietėje būdais paskelbti lygių galimybių politikos įgyvendinimo ir vykdymo priežiūros principų įgyvendinimo priemones.
Kodekse numatyta darbuotojo asmens duomenų ir jo teisės į privatų gyvenimą apsauga (darbuotojai turi būti supažindinti su informacinių ir komunikacinių technologijų naudojimo bei darbuotojų stebėsenos ir kontrolės darbo vietoje tvarka), įtvirtintas darbuotojo profesinio tobulėjimo siekio gerbimas, reiškiantis, kad darbdavys privalo apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek tai būtina jo darbo funkcijai atlikti (darbdavys gali reikalauti atlyginti tik išlaidas, susijusias su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu).
Sutarčių, darbo laiko režimo rūšys
Kodeksas, be tradicinių darbo sutarčių (neterminuotų, terminuotų, sezoninio darbo), numato ir naujas: pameistrystės, projektinio darbo, darbo vietos dalijimosi, darbo keliems darbdaviams. Nustatytos penkios darbo laiko režimo rūšys: nekintanti darbo dienos (pamainos) trukmė ir darbo dienų per savaitę skaičius; suminė darbo laiko apskaita, kai viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma įvykdoma per apskaitinį laikotarpį; lankstus darbo grafikas, kai darbuotojas privalo darbovietėje būti fiksuotomis darbo dienos (pamainos) valandomis, o kitas tos dienos (pamainos) valandas gali dirbti prieš ar po šių valandų; suskaidytos darbo dienos laiko režimas, kai tą pačią dieną (pamainą) dirbama su pertrauka pailsėti ir pavalgyti, kurios trukmė ilgesnė negu nustatyta maksimali pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmė; individualus darbo laiko režimas.
Atostogos, apmokėjimas
Atostogos skaičiuojamos darbo dienomis, bet jei darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis nei penkios arba skirtingas, darbuotojui turi būti suteiktos ne trumpesnės kaip keturių savaičių trukmės atostogos. Darbo apmokėjimo sistema darbovietėje ar darbdavio įmonėje, įstaigoje, organizacijoje nustatoma kolektyvine sutartimi. Kai nėra darbo apmokėjimo sistemos nustatančios kolektyvinės sutarties, darbovietėse, kuriose vidutinis darbuotojų skaičius yra 20 ir daugiau, šią sistemą privalo patvirtinti darbdavys ir padaryti ją prieinamą susipažinti visiems darbuotojams. Minimalus darbo užmokestis gali būti mokamas tik už nekvalifikuotą darbą.
Darbuotojų atstovai
Darbuotojų atstovais laikomi profesinė sąjunga, darbo taryba ar darbuotojų patikėtinis. Profesinės sąjungos šio kodekso ir kitų įstatymų nustatytais atvejais kolektyviai atstovauja savo nariams, t. p. individualiai gina savo narius ir jiems atstovauja individualiuose darbo santykiuose. Kolektyvinės derybos, kolektyvinių sutarčių sudarymas ir kolektyvinių darbo ginčų dėl interesų inicijavimas yra išimtinė profesinių sąjungų teisė.
Darbo taryba ir darbuotojų patikėtinis yra nepriklausomos institucijos, Kodekso nustatytais atvejais ir tvarka atstovaujančios visiems darbuotojams darbdavio arba, jei tai nustatyta Kodekse ar socialinių partnerių susitarimuose, ir darbovietės lygmeniu, informavimo, konsultavimo ir kitose dalyvavimo procedūrose, kuriomis darbuotojai ir jų atstovai įtraukiami į darbdavio sprendimų priėmimą.
Darbuotojų atstovai darbdavio lygmeniu laikomi darbuotojų atstovais darbovietės lygmeniu, nebent darbo teisės normose ar socialinių partnerių susitarimuose nustatyta kitaip. Darbo taryba darbdavio iniciatyva privalo būti sudaryta, kai vidutinis darbdavio darbuotojų skaičius yra 20 ir daugiau darbuotojų. Jei darbovietėje yra darbdavio lygmeniu veikianti profesinė sąjunga, kurios nariais yra daugiau kaip 1/3 visų darbdavio darbuotojų, darbo taryba nesudaroma, o profesinė sąjunga įgyja visus darbo tarybos įgaliojimus ir vykdo visas Kodekso darbo tarybai priskirtas funkcijas. Jei darbovietėje daugiau kaip 1/3 darbuotojų priklauso įmonėje veikiančioms profesinėms sąjungoms, darbo tarybos funkcijas vykdo profesinių sąjungų narių išrinkta profesinė sąjunga arba jungtinė profesinių sąjungų atstovybė.
Pirmasis darbo teisės normų susisteminimas
Pirmą kartą Lietuvoje darbo santykius reglamentuojančios teisės normos susistemintos 2002 06 04 priimtame Darbo kodekse (įsigaliojo 2003 01 01). Šiame Kodekse buvo įtvirtintos pagrindinės darbo teisės nuostatos: darbo ir užimtumo laisvės garantijos, priverstinio darbo draudimas, darbo teisės subjektų lygybė, saugių ir nekenksmingų sveikatai darbo sąlygų sudarymas, teisingas apmokėjimas už darbą, darbo įstatymų bendrumas ir jų diferenciacija, kolektyvinių derybų laisvė ir kolektyvinių sutarčių šalių atsakomybė už prisiimtus įsipareigojimus ir kita.
3165