dárbo normãvimas, žmogaus darbo sąnaudų (pavyzdžiui, laiko, energijos) mato (normos) nustatymas. Vienas svarbiausių darbo organizavimo elementų.
Nustatomos konkrečių darbų (operacijos atlikimo, užduoties įvykdymo, gaminio dalies ar viso gaminio pagaminimo) normos tam tikromis organizacinėmis, techninėmis sąlygomis, apskaičiuojamas darbo imlumas, darbo vietų apkrovimas, darbo jėgos poreikis, reguliuojamas darbo apmokėjimas, skatinamas darbo našumas ir kita.
Darbo normų rūšys
Darbo normos skiriamos į darbo sąnaudų ir darbo rezultatų normas. Darbo sąnaudų normos gali būti fizinės ir nervų (psichinės) energijos bei laiko sąnaudų normos. Fizinės ir nervų energijos normos išreiškiamos darbuotojo energijos kiekiu (pvz., kalorijų skaičiumi), sunaudojamu per darbo laiko vienetą (pvz., valandą, pamainą), pulso arba kvėpavimo dažnumu, darbo tempu (judesių ar veiksmų skaičiumi). Tokias normas paprastai sunku parengti, jos taikomos gana retai: jomis reglamentuojamas maksimalus leistinas darbuotojo apkrovimas, remiamasi nustatant poilsio laiką ir kompensacijas už nepalankias darbo sąlygas. Laiko sąnaudų normomis nustatomas laikas (pvz., sekundės, minutės, valandos, dienos) tam tikrai operacijai ar darbų apimčiai, kurią turi atlikti vienas darbuotojas ar jų grupė. Darbo sąnaudų dydis priklauso nuo naudojamos technikos ir technologijos, darbo vietos įrengimo, darbuotojo kvalifikacijos ir kitų veiksnių. Darbo rezultatų normos skiriamos į išdirbio (gaminių, operacijų skaičius ar kitu būdu išreikštas darbo kiekis per tam tikrą laiką), priežiūros (per tam tikrą laiką vieno darbuotojo ar jų grupės aptarnaujamų įrenginių, darbo vietų, darbuotojų skaičius, gamybinis plotas arba vieną įrenginį prižiūrinčių darbuotojų skaičius) normas ir normuotąsias užduotis (darbų sudėtis ir apimtis, kurią turi atlikti darbuotojas ar jų grupė per tam tikrą laiką).
Pagal galiojimo laiką darbo normos yra nuolatinės (nenurodomas jų galiojimo laikas), laikinosios (nustatomos tam tikram laikotarpiui arba darbų etapui), sezoninės (sezoniniams darbams), vienkartinės (nesikartojantiems, vienetiniams darbams).
Darbo normų nustatymo būdai
Darbo normos gali būti nustatomos patyriminiu statistiniu arba analitiniu skaičiuotiniu būdu. Naudojant patyriminį statistinį būdą remiamasi asmenine darbuotojo darbo patirtimi, statistiniais duomenimis apie darbo sąnaudas ar pagamintą produkciją, naudojant analitinį skaičiuotinį būdą remiamasi darbo sąnaudų analizės duomenimis, įvairiais normatyvais, formaliais (pvz., chronometražas, fotochronometražas), pusiau formaliais (pvz., darbuotojo stebėjimas fiksuojant jo darbo ir prastovos laiką) ar neformaliais (pvz., darbuotojo pateikti duomenys apie dirbtą laiką, darbo pobūdį ir apimtį) metodais. Darbo normoms apskaičiuoti naudojami darbo normatyvai – įvairūs pradiniai duomenys ir apskaičiuoti dydžiai. Pagal paskirtį normatyvai gali būti, pvz., įrenginių darbo režimo, darbuotojų atliekamų operacijų ar darbų, pagal apimamus darbus ir paplitimą – bendrieji (apima darbus, būdingus daugeliui ūkio šakų ar ekonominių veiklų), šakiniai (būdingi tik kuriai nors ūkio šakai), vietiniai (specifiniai kuriai nors įmonei).
3116
1512