dárbo pasidaljimas (ekonomikoje ir sociologijoje), darbinės veiklos diferenciacija; darbo organizavimo forma.
Darbo pasidalijimo rūšys
Darbo pasidalijimas gali būti bendrasis (išskiriamos veiklos pagrindinės sferos – pramonė, žemės ūkis, mokslas ir kitos) ir specialusis (detalesnis veiklos sferų skaidymas, pavyzdžiui, pramonės – į pramonės šakas, žemės ūkio – į augalininkystę ir gyvulininkystę); įmonės viduje skiriamas funkcinis (pagal atliekamas funkcijas) ir technologinis (pagal darbų atlikimo technologiją) bei šių darbo pasidalijimo formų detalesni atvejai – kvalifikacinis (pagal darbų sudėtingumą) ir operacinis (gamybos procesas skaidomas į operacijas); ypatingomis gamtinėmis, istorinėmis ar ekonominėmis sąlygomis skiriamas teritorinis (šalies viduje, tam tikra veikla plėtojama tam tikruose regionuose) ir tarptautinis (valstybė specializuojasi gaminti tam tikrus produktus) darbo pasidalijimas.
Darbo pasidalijimo nauda
Darbo pasidalijimas sudaro sąlygas kiekvieną darbą atlikti kuo efektyviau, mechanizuoti ir automatizuoti gamybos procesą, dėl darbo pasidalijimo didėja gamybos apimtys, kyla darbuotojų kvalifikacija, geriau panaudojama darbo jėga, didėja darbo našumas, mažėja darbo sąnaudos, atsiranda naujos profesijos, formuojasi naujos socialinės grupės ir kita.
Darbo pasidalijimo neigiami padariniai
Darbo pasidalijimas turi ir neigiamų padarinių: didelis darbo pasidalijimas skatina siaurą įmonių ar darbuotojų specializaciją, esant siaurai specializacijai yra didelė priklausomybė nuo tiekėjų (įmonių, valstybių), menka gamybos įvairovė, darbo monotonija alina darbuotoją, dėl siauros specializacijos netekusiam darbo darbuotojui sunkiau prisitaikyti darbo rinkoje ir kita.
Darbo pasidalijimo atsiradimas ir raida
Pirmoji darbo pasidalijimo forma buvo prigimtinis darbo pasidalijimas – pagal amžių (suaugusieji, vaikai, pagyvenę žmonės) ir pagal lytį (vyrai medžiojo, moterys rinko augalinį maistą, prižiūrėjo vaikus ir būstą). Pirmasis ryškesnis darbo pasidalijimas įvyko dar gentinėje bendruomenėje – gyvulininkystė atsiskyrė nuo žemdirbystės. Tai padidino darbo našumą ir sukūrė prielaidas privačiai nuosavybei bei klasėms atsirasti. Antrasis didelis darbo pasidalijimas – amatų atsiskyrimas nuo žemės ūkio. Tai skatino darbo našumą, prekinę gamybą ir mainus, miestų plėtrą. Trečiasis didelis darbo pasidalijimas – prekybos atsiskyrimas nuo gamybos. Ilgainiui verslų vis daugėjo, didėjo specializacija, radosi naujų profesijų ir specialybių.
Darbo pasidalijimo teorijos
Darbo pasidalijimo priežastis, įtaką visuomenės raidai aiškina darbo pasidalijimo teorijos. Antikoje (Platonas, Aristotelis) ir viduriniais amžiais (Tomas Akvinietis) jos buvo spekuliatyvios ir pagrįstos dažniausiai žmonių socialinės padėties skirtumais.
18–19 a. atsirado teorijų, siejančių darbo pasidalijimą su gamybos procesu, technika. A. Smithas veikale Tautų turtas (The Wealth of Nations 1776) išskyrė tokias darbo pasidalijimo rūšis: manufaktūros viduje, tarp ūkio šakų, tarp miesto ir kaimo, tarp pramonės ir prekybos, tarp protinio ir fizinio darbo, tarp įvairių regionų ir nacionalinių ūkių. Smeigtukų gamybos pavyzdžiu jis įrodė, kad darbo pasidalijimas didina veiklos rezultatus: atlikdami paprastas pasikartojančias funkcijas darbininkai gali pagaminti gerokai daugiau. Anot Ch. Babbage’o, darbo suskaidymas į atskiras operacijas daro jį paprastesnį, jam atlikti nereikia itin kvalifikuotų ir brangiai apmokamų darbuotojų. K. Marxas skyrė bendrąjį (žemdirbystė, pramonė, transportas ir kita), atskirąjį (pagal rūšis ir porūšius, pavyzdžiui, pramonės skirstymas į šakas) ir vienetinį (įmonės viduje) darbo pasidalijimą. Anot jo, kiekvienoje industrinėje visuomenėje darbo pasidalijimas yra būtinas, nors ir sukelia socialinių konfliktų, didina klasinę nelygybę, mažina kūrybingumą ir domėjimąsi darbu. A. Comte’o ir H. Spencerio manymu, darbo pasidalijimas priklauso nuo žmogaus biologinių ypatybių ir socialinės padėties. Darbas turi būti paskirstomas taip, kad kiekvienas dirbtų, ką geriausiai gali atlikti dėl savo prigimties, auklėjimo, socialinės padėties ir ypač charakterio. Dėl darbo pasidalijimo atsirandantys žmonių protiniai ir dorovės skirtumai, privačių interesų atskyrimas nuo visuomeninių neišvengiamai sukelia individų konfliktus.
G. F. von Schmolleris nagrinėjo darbo pasidalijimo ryšius su šeima, nuosavybe, socialine grupe, išsilavinimu ir dorove. Darbo pasidalijimo socialinę koncepciją labiausiai išplėtojo É. Durkheimas. Darbo pasidalijimą jis laikė būtina visuomenės materialinės ir intelektinės raidos sąlyga – civilizacijos šaltiniu. Darbo pasidalijimas formuoja aukščiausią individų socialinio ryšio formą – organinį solidarumą (kai kiekvienas žmogus atlieka tam tikrą funkciją). Nors ir pasižymėdamas individualumu, savita veikla, sąlygišku savarankiškumu, kiekvienas žmogus dėl savo veiklos ribotumo priklauso nuo kitų žmonių. Kuo didesnis darbo pasidalijimas, tuo labiau žmogus susijęs su visuomene, bet ne tiesiogiai, o per tarpines grandis – socialines grupes, kultūrą. É. Durkheimas nustatė, kad visuomenėje pasitaiko patologinių darbo pasidalijimo formų, kurios griauna organinį solidarumą, sukeldamos konfliktus ir anomiją, bet darbo pasidalijimas yra organinio solidarumo pamatas, švelnina žmogaus kovą dėl būvio, didesnės laisvės.
K. Bücheris darbą skirstė pagal profesijas, specializuotas veiklas, gamybos proceso sudėtines dalis, gamybos vietą, pabrėžė, kad darbo pasidalijimas ir kooperacija yra to paties proceso susiję aspektai.
M. Weberis, nagrinėdamas ūkio istoriją, nurodė, kad profesijų išskyrimas, žmonių diferenciacija pagal gamybinį pašaukimą yra išplėtoto ekonominio gyvenimo svarbiausias požymis. Darbo pasidalijimo ir kooperacijos formos gali skirtis dėl žmogaus atliekamų funkcijų, bendros kelių asmenų veiklos, darbuotojo ir darbo priemonių santykio. W. Sombartas kapitalistinės įmonės atsiradimą aiškino darbo operacijų diferenciacija, vykstančia dėl produktų rūšių gausėjimo, ir vadinamąja vidine diferenciacija, vykstančia dėl darbo proceso suskaidymo į paskiras operacijas. Darbo organizavimas, kai vis didėja gamybos proceso automatizacija, racionalizacija, darbo operacijų skaidymas (labiausiai išreikšta F. W. Tayloro, H. Fordo sistemose; fordizmas), atskleidė pramoninio darbo formų neigiamus socialinius ir psichologinius padarinius. Šias problemas nagrinėjo M. Friedmanas, A. Touraine’as ir kiti.
Kai kurie sociologai išskiria darbo pasidalijimą ir pagal lytį. Industrinė sociologija darbo pasidalijimo problemas nagrinėja kaip darbo suskaidymo, gamybinių funkcijų įmonės viduje diferenciaciją, pramoninės gamybos plėtros ypatybių problemas.