Dárbo rmai veikė 1936–40 Kaune. Buvo tautininkų valdžios kuriamos korporacinės sistemos dalis. Įsteigti pagal 1935 10 24 įstatymą.
30 Darbo rūmų narių ir tiek pat kandidatų iš Vyriausiosios rinkimų komisijos (suformuotos vidaus reikalų ministro) sudaryto kandidatų sąrašo turėjo išrinkti ligonių kasose apdrausti darbininkai ir tarnautojai. Pirmininką (juo tapo Pranas Šulaitis-Šulas) skyrė vidaus reikalų ministras. Pusę Darbo rūmų lėšų sudarė ligonių kasose apdraustų darbininkų ir tarnautojų bei jų darbdavių mokami mokesčiai, kitą dalį – Vyriausybės skiriama parama. Darbo rūmai sukurti vietoj 1934 uždarytų profesinių sąjungų, tačiau, skirtingai nuo jų, nebuvo savarankiški – veiklą turėjo derinti su Vidaus reikalų ministerijos Vyriausiąja darbo ir socialinės apsaugos inspekcija.
Daugiausia rūpinosi darbininkų švietimu, profesiniu lavinimu, kultūra. Leido laikraštį Darbas, įsteigė 14 kultūros klubų su bibliotekomis, skaityklomis, bendrojo ir profesinio švietimo kursais, meno saviveiklos ir sporto būreliais. Įsteigė liaudies universitetą (1936), progimnaziją suaugusiems darbininkams (1939), vaidybos studiją (Darbo rūmų teatras; 1940; režisierius J. Miltinis). Teikė darbininkams teisinę pagalbą, išrūpino nuolaidų važiuoti visuomeniniu transportu. Darbo rūmai atstovavo Lietuvos darbininkams tarptautinėse darbo konferencijose.
SSRS okupavus Lietuvą perorganizuoti į Profsąjungų centrą.
713