dárbo sociològija, sociologijos sritis, nagrinėjanti darbinę veiklą kaip socialinį procesą, darbo efektyvumo didinimo socialinius veiksnius, techninių, technologinių, socialinių sąlygų įtaką darbui.
Tikslai ir tyrimų sritys
Darbo sociologijos tikslas – išskirti socialinius veiksnius, kuriais remiantis galima siekti efektyvesnio darbo ir didesnio darbo humanizavimo. Tiriama darbo sfera, analizuojami joje vykstantys socialiniai reiškiniai, jų priežastys bei problemos, teoriškai jas įvertinus parengiamos rekomendacijos šioms problemoms spręsti. Darbo sociologija susijusi su kitomis sociologijos šakomis (ekonomikos sociologija, pramonės sociologija, organizacijų sociologija ir kitomis) bei su kitais mokslais (darbo ekonomika, darbo psichologija, darbo teise ir kitais).
Istorija
Darbo sociologijos pradžia galima laikyti 19 amžiaus viduryje K. Marxo (Vokietija) darbus. Jis tyrė socialinę demografinę struktūrą, darbo užmokesčio lygį, darbo dienos trukmę, darbą nakties metu ir kita. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje É. Durkheimas (Prancūzija) nagrinėjo visuomenės ir individo santykius darbo pasidalijimo sąlygomis. M. Weberis (Vokietija) analizavo darbo reikšmę kapitalizmo raidai. 20 amžiaus viduryje darbo sociologijos problemas tyrė P. Herzbery (Jungtinės Amerikos Valstijos), G. Friedmannas (Prancūzija), P. Novilis (Prancūzija).
Darbo sociologija Lietuvoje
Lietuvoje 1918–40 šios srities tyrimų atliko filosofas A. Maceina (jis pabrėžė darbo kūrybinį pobūdį, jo reikšmę asmenybės tobulėjimui), ekonomistas A. Rimka, teisininkai M. P. Römeris, P. Leonas ir kiti.
2129